Laisvės partijos programa Seimo rinkimams psichikos sveikatos pjūviu

Ambicingas, konkretus planas gerinti vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatą. Tačiau ilgoje ir klaidžioje programoje nėra lengva susigaudyti tarp svarbiausių prioritetų.

Analizuojame Laisvės partijos programą Seimo rinkimams psichikos sveikatos pjūviu.

Vaikų psichikos sveikata. Švietimo sistemoje siūloma didinti visų – mokinių, mokytojų, vadovų „socialines emocines kompetencijas“, apskritai vykdyti daug ir kokybiškų prevencinių priemonių. Taip pat didžiulis dėmesys skiriamas įtraukiam švietimui, kuris „visoms pusėms padeda mokytis empatijos ir suprasti pasaulio įvairovę“. Tai ne abstrakti deklaracija, ketinama stiprinti mokytojų gebėjimus dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, kurti naujus etatus švietimo pagalbai, gerinti šių specialistų atlyginimus. Ne švietimo kontekste akcentuojama pagalba kiekvienam vaikui, taip pat ir regionuose. Minimi konkretūs specialistai: logoterapeutai, vaiko raidos ir kiti specialistai, planuojama specializuotų paslaugų plėtra, ambulatorinė pagalba vaikams, turintiems emocijų ir elgesio sutrikimų.

Numatomi konkretūs pokyčiai ir psichikos sveikatos priežiūros sistemoje. Ankstyvoji pagalba patiriant psichikos sveikatos sunkumus planuojama jau šeimos gydytojo kabinete. Bendrai laikomasi principo didinti nemedikamentinės, ambulatorinės pagalbos apimtis, peržiūrėti gydymo algoritmus ir plėsti paslaugų spektrą, įskaitant kompleksines psichoterapijos, psichosocialinės reabilitacijos paslaugas. Be to – vykdyti kokybės priežiūrą. Tiesa, lieka neaišku, kokie resursai bus pasitelkiami įgyvendinat tokius metų metus stringančius pokyčius. Į šį klausimą tik iš dalies atsako planas pirkti socialines ir sveikatos paslaugas rinkoje iš privačių teikėjų ir nevyriausybinių organizacijų.

Deklaruojant žmogaus teisėmis grįstą požiūrį į psichikos sveikatos politiką, paliečiamas ir konkretus, itin visuomenę poliarizuojantis klausimas – įsipareigojama priverstinę hospitalizaciją paversti tik kraštutine priemone.

Į negalią žvelgiama per JT Neįgaliųjų teisių konvencijos prizmę. Kritiškai atsiliepiama į jos įgyvendinimo spragas. Atskirai aptariamos kliūtys žmonėms, turintiems intelekto ir/ar psichosocialinę negalią. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jie patiria prievartą globos institucijose, konstatuojama, kad socialinės globos pertvarka per lėta, trūksta paslaugų padedančių savarankiškai gyventi bendruomenėje.

Savižudybių prevencijos strategijos atskirai neaptariamos, tačiau verta pastebėti tai, kad aukšta vyrų savižudybės rizika matoma ne tik kaip psichikos sveikatos, bet ir kaip lyčių lygybės problema.

Psichikos sveikata darbo vietoje žadama rūpintis privačiame ir valstybiniame sektoriuje, teikiant psichologinę pagalbą mokytojams, stebint medikų streso ir nuovargio lygį, užkertant kelią perdegimui ir mažinat darbo krūvius.

Programoje demonstruojamas supratimas apie psichikos sveikatos stigmos žalą ir žadama investuoti į visuomenės švietimą apie psichikos sveikatą.

Visgi atkreipėme dėmesį, kad rašant apie švietimą dažniausiai minima emocinė savijauta, emocinio mikroklimato gerinimas. Remiantis biopsichosocialiniu psichikos sveikatos modeliu bei ekologine raidos teorija yra žinoma, kad emocinė gerovė nepriklauso tik nuo individo ar net konkrečios mokyklos bendruomenės. Nėra iki galo aišku, ar įvertinta, kokį struktūrinį poveikį psichikos sveikatai daro socialinės aplinka: pavyzdžiui, skurdas, smurtiniai santykiai artimoje aplinkoje, galios santykiai darbe, socialinė nelygybė ir pan.?

Kaip ten bebūtų, programa psichikos sveikatai tikrai parašyta su užmoju, į problematiką įsigilinta. Lieka klausimas, kaip pavyktų ją įgyvendinti?