Unikali galimybė naujai vyriausybei nutraukti ydingą šeimos politiką ir pradėti realiai rūpintis lietuvos vaikais

Nevyriausybinės organizacijos, dirbančios vaiko teisių srityje, ne kartą ragino ir vėl ragina visas valdžios institucijas imtis esminių permainų vaikų globos sistemoje, siekiant svarbiausio tikslo – kad kiekvienas vaikas galėtų augti šeimoje ir šeimos gautų tinkamą pagalbą.

Keista girdėti valdžios atstovų komentarus, reaguojant į skaudžius pastarųjų dienų įvykius, lyg jie nežinotų kur slypi sisteminės tragedijų priežastys. Lietuva iki šiol atsisako vykdyti tarptautines rekomendacijas ir iš esmės pakeisti investicijų vaikų globos srityje kryptį.

Mūsų nuomone, Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijos, vykdydamos auditą, kaip informuojama šiomis dienomis, visų pirma turi imtis savo veiklos savianalizės. Naujoji Vyriausybė turi puikią progą atsiriboti nuo ydingos iki šiol vykdytos šeimos ir vaikystės politikos ir pradėti atsakingai įgyvendinti Lietuvos kaip valstybės, ratifikavusios JT Vaiko teisių konvenciją ir JT Neigaliųjų teisų konvenciją, įsipareigojimus.

Finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, įskaitant valstybės ir savivaldybių biudžetus bei Europos Sąjungos struktūrinius fondus, turi būti skiriami bendruomeninių paslaugų, nukreiptų į paramą šeimoms, plėtrai, o ne institucinės globos įstaigų protegavimui ir nuolatiniam jų renovavimui. Valstybės pareigūnų veikla turi būti nukreipta tam, kad būtų užtikrinti kiekvieno vaiko poreikiai, kur jis begyventų, o ne įstaigų administracijų poreikiai. Vietoje absurdiškos idėjos apie 60 vietų šeimyninio tipo globos namus ar įrengimą kelių atskirų įėjimų 100 vietų globos namuose, turi būti nedelsiant kuriami tikri šeimyninio tipo globos namai – t.y. neviršijantys 8 vaikų vienuose namuose, kurie atrodo kaip namai ir kuriuose dirba nedidelis skaičius nuolat vaikais besirūpinančių asmenų, su kuriais vaikai galėtų formuoti prieraišumo ryšį, o ne dieninės ir naktinės auklėtojos bei daugybė aptarnaujančio personalo. Tačiau svarbiausia yra užtikrinti žymiai kokybiškesnes negu iki šiol paslaugas biologiniams tėvams (šeimų stiprinimo ir prevencines), kad jiems geriau sektųsi auginti vaikus, ir sudaryti geras galimybes Lietuvoje įsivaikinti arba globoti vaikus šeimose, sukuriant profesionalių globėjų tinklą ir skatinant globos alternatyvų, paremtu šeimos modeliu atsiradimą. Vaikas privalo dalyvauti visuose su juo susijusiuose globos procesuose ne taip subjektas, bet kaip tiesiogiai suinteresuotas asmuo. Taip suprantama gerai besitvarkančiose valstybėse šeimos ir vaikų globos politika. Tokios jos nusipelno ir Lietuvos vaikai.

Kaip skausmingai akivaizdžiai parodė pastarasis atvejis, kai išsekusi neįgali mergaitė, kurios būklę galima būtų prilyginti kankinimo pasekmėms, Kauno klinikų medikų buvo vienareikšmiškai įvertinta kaip tinkamai neprižiūrėta – valstybės skiriami bene pusketvirto tūkstančio litų per mėnesį neįgalaus vaiko globai įstaigose nepasiteisina ir negali pasiteisinti. Įstaiga nėra ir niekada nebus namais, o keliasdešimties asmenų personalas baltais chalatais niekada nesukurs artimo ir šilto ryšio, gyvybiškai būtino vaiko visapusiškai raidai , nei užtikrins atidžią, „naminę“ priežiūrą.

Paslaugų sistema šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, nekainuotų brangiau nei dabartinė institucinės globos sistema, tačiau duotų nepalyginamą efektą – vietoje investicijų į sovietmečio reliktą, kai už milijonines sumas valstybė atima kokybiško gyvenimo galimybę iš tūkstančių vaikų ir šeimų – ji galėtų užtikrintų šių vaikų ir šeimų gerovę.

Tuo pat metu būtina investuoti į veiksmingos pagalbos sistemą šeimoms, stokojančioms tėvystės įgūdžių, kad jos galėtų naudotis nevyriausybinių organizacijų kuriamais produktais – paslaugomis ir metodikomis, bei užtikrinti tinkamą ir kvalifikuotą vaiko teisių apsaugos sistemą. Jei nebus pasiryžta veiksmingų prevencinių paslaugų plėtrai, toliau skaitysime apie tokius atvejus, kaip Prienuose, kai sunkiai sužalojamas vienas vaikas, o keturi kiti sumušami ir mirtinai įbauginami. Arba apie atvejus, kai tėvai sumuša pirmoką už neteisingą rašybą, o išbadėjusį vaiką, bandantį pasiimti duonos kamputį, uždaužo mirtinai. Tik jei nedelsiant bus kuriama adekvati ir nenutrūkstamai finansuojama paslaugų sistema, pasinaudojant socialinių partnerių kompetencijomis bei reorganizuojama vaiko teisių apsaugos sistema, užtikrinant motyvaciją, kvalifikaciją, bei atsakingą tarpžinybinį susikalbėjimą, galėsime nutraukti užburtą ratą, kai „blogos“ šeimos be perstojo „gamina“ įnamius globos institucijoms, o tūkstančiai vaikų nėra saugūs savo namuose.

Politinė valia užtikrinti sveiką ir adekvačią vaikystės ir šeimos politiką, gebėjimas ir noras susikalbėti ir realiai spręsti sistemines problemas būtų ženkliai konstruktyvesnis veikimo būdas, nei kaltųjų paieška ar atsakomybės už problemų sprendimą permetinėjimas nuo vienos žinybos prie kitos. Kol nepradės Valstybė veikti vieningai, kaip visuma, tol įstaigos stumdys vaikus nuo vienos prie kitos, nederindami veiksmų ir pamiršę, kad svarbiausias sprendimo kriterikjus turėtų būti vaiko interesų pirmumas.

Raginame, kad Seimas pagaliau imtųsi vykdyti parlamentinę kontrolę ir išsiaiškintų kodėl iki šiol Lietuva neprisijungia prie gerai žinomų rekomendacijų vaiko teisių apsaugos srityje vykdymo. Raginame, kad Vyriausybė pripažintų kritinę padėtį vaikystės ir šeimos politikos srityje ir parodytų politinę valią situacijos įvertinimui ir brandiems sprendimams. Raginame pradėti naudotis vaiko teisių ekspertų kompetencija ir susivienyti visų Lietuvos vaikų labui.

Nevyriausybinės organizacijos kartu su partneriais Europoje yra pasirengusios padėti Vyriausybei užtikrinti kad vaikystės ir šeimos politikoje įvyktų seniai subrendęs proveržis, ir Lietuva ne žodžiais, o darbais siektų kad vaikai augtų šeimose ir kad šeimos gautų tinkamą valstybės pagalbą augindamos vaikus.

Pranešimą remia neformalus nevyriausybinių organizacijų sambūris, atstovaujamas Žmogaus teisių stebėjimo instituto, SOS Vaikų kaimų draugijos Lietuvoje, Paramos vaikams centro, Globalios iniciatyvos psichiatrijoje, Lietuvos neįgaliųjų forumo, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis”, Vaikų linijos, Eurazijos žalos mažinimo tinklo, Vaiko labui, Gelbėkit vaikus, Šeimos santykių instituto.

Daugiau informacijos:

Dainius Pūras, vaikų psichiatras, VU profesorius, tel. +370 612 41 390

Dovilė Šakalienė, l.e.p. direktorė, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, tel. +370 671 04 245

Virginija Pleckevičienė, Vaiko interesų atstovavimo patarėja, SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, mob. tel. +370 8 685 62 002

Karilė Levickaitė, Direktorė, Globali iniciatyva psichiatrijoje, mob.tel. +370 699 77669