TS-LKD programos Seimo rinkimams analizė psichikos sveikatos pjūviu

Pristatome Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programos Seimo rinkimams analizę psichikos sveikatos pjūviu.

Psichologinė pagalba, naujos paslaugos ir mažiau stigmos. Tačiau menkas dėmesys žmonėms su negalia bei nepastebėtos žmogaus teisių ir psichikos sveikatos sankirtos.

Partijos numatyta psichikos sveikatos sistemos pokyčių kryptis – daugiau dėmesio psichologinei pagalbai, jos prieinamumui rajonuose, skiriant dėmesį psichikos sveikatos centrų komandoms, dienos stacionarams, ankstyvai diagnostikai ir prevencijai, mažiau – medikamentiniam ir stacionariam gydymui. Žadama modernizuoti psichiatrijos ligonines, sustiprinti šeimos gydytojų gebėjimus diagnozuoti kai kuriuos psichikos sveikatos sutrikimus. Pastebėtina, kad ketinama steigti naujas – atviro dialogo mobilias paslaugas, Soteria namus, krizių centrus, kas pasaulinėje praktikoje yra puiki novatoriška alternatyva priverstinėms priemonėms psichiatrijoje. Taip pat numatoma galimybė gauti psichologinę pagalbą bet kurioje licencijuotoje įstaigoje ir 10-15 kartų didesnis kompensuojamų psichoterapijos sesijų skaičius, negu dabar. Dar viena siūloma priemonė – rajonų ligonines paversti psichosomatikos ir somatopsichiatrijos ligoninėmis.
Apie pagalbą patiriantiems psichikos sveikatos sunkumus kalbama ir atskirai Covid-19 kontekste. Reaguojant į pandemijos poveikį psichikos sveikatai ketinama plėtoti galiybes gauti psichologų ir psichiatrų konsultacijas, informuoti apie psichikos sveikatą, ugdyti emocinį rašitingumą.

Vaikų psichikos sveikatos problemos nėra specifiškai analizuojamos ir konkrečios priemonės nepateikiamos. Minima psichologų pagalba ir žadama tirti vaikų psichologinę savijautą. Pagalbos šeimoms kontekste vėlgi minima psichologinė pagalba, įskaitant ir telefonu.

Žmonės su negalia minimi tarp kitų socialiai pažeidžiamų grupių ir žadama teikiant paslaugas laikytis individualizuoto požiūrio ir plėsti galimybes visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, kas atitinka JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje deklaruojamas vertybes. Visgi konkrečios priemonės nepristatytos, o žmonės su intelekto ar/ir psichosocialine negalia nepaminėti. Taigi neaišku, ar bus rūpinamasi jų įtrauktimi.

Verta pasidžiaugti, kad atkreipta daug dėmesio į psichikos sveikatos stigmą. Visgi keista, kad destigmatizuoti bus imtasi konkrečiai tik „sergančius depresija“. Galbūt vengiama kalbėti apie dar labiau stigmatizuojamas diagnozes? Kalbant apie psichikos sveikatą taip pat dažnai renkamasis tarsi švelnesnis terminas – emocinė sveikata. Psichikos sveikatos raštingumas (atpažinti sunkumus, juos spręsti ir kreiptis pagalbos) aptariamas tik po emocinio raštingumo stiprinimo (įžvelgti, suprasti ir reikšti emocijas) skėčiu.

Savižudybių prevencijos priemonės nedetalizuojamos, tačiau įsipareigojama iki kitų rinkimų sumažinti savižudybių skaičių 20%.

Psichikos sveikata darbo vietoje minima medicinos darbuotojų kontekste – bus siekiama suteikti psichologinę pagalbą ir poilsį.

Programoje susimaišius psichikos sveikatos ir emocijos sveikatos terminams, trūksta aiškaus visuminio, biopsichosocialinio požiūrio. Štai teigiama, kad „psichologinė žmogaus savijauta ir saugumas yra svarbiausi kokybiško gyvenimo veiksniai, lemiantys <…> šeimos santykius, profesinę veiklą, ryšius su aplinkiniais“. Ar tokio supratimo fone nepradingsta tiek fizinės sveikatos, tiek ir socialinių veiksnių svarba psichikos sveikatai?

Bendrai programa psichikos sveikatai išsami. Nors neaptariama visa problematika, siūlomos labai konkrečios ir svarbios priemonės. Ar išties pavyktų jas įgyvendinti iš esmės nereformuojant sistemos?