Politinių partijų programų analizė žvelgiant per psichikos sveikatos prizmę
Iki Seimo rinkimų liko mažiau nei mėnuo, visų politinių partijų programos paskelbtos. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kas juose žadama žvelgiant pro psichikos sveikatos prizmę. O kadangi psichikos sveikatos probleminis laukas platus ir įvairus, kaip orientyru pasinaudosime keturiomis permainų labiausiai reikalaujančiomis sritimis, prieš metus įvardintomis NVO ir ekspertų koalicijos „Psichikos sveikata 2030“ (daugiau: Lietuvos psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos alternatyvus priemonių planas 2016-2018 m.). Apžvelgdami kiekvieną sritį nagrinėsime, kokį požiūrį į ją deklaruoja šešios svarbiausios Lietuvos partijos: Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjunga, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Darbo partija, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Liberalų sąjūdis.
Pirmoji probleminė sritis, kurią aptarsime yra vaikų psichikos sveikatos stiprinimas. Ši sritis iš vienos pusės apima nepakankamą psichikos sutrikimų prevenciją švietimo sistemoje, iš kitos pusės – sveikatos apsaugos sistemos, teikiančios pagalbą specifinių psichikos, elgesio ir raidos sutrikimų atveju, veikimo trūkumus: nėra efektyvių ankstyvosios intervencijos galimybių, nėra intensyvaus ambulatorinio gydymo, kuris remtųsi specialistų komandos darbu, tarp jų ir psichologų pagalba bei specializuotomis mokslo žiniomis pagrįstomis klinikinėmis programomis.
Ar šias problemas mato Lietuvos partijos? Kaip ketina jas spręsti?
Liberalų sąjūdis savo partijos programoje išties daug dėmesio skiria mokyklos rūpesčiui vaiko emocine gerove. Šį rūpestį žadama garantuoti prevencinių programų ir jų įgyvendinimui palankių sąlygų sukūrimu bei mokytojų kvalifikacijos kėlimo pagalba. Liberalų sąjūdis nurodo ir konkrečias priemones, pavyzdžiui, į moksleivio krepšelį įskaičiuoti papildomus 5 eurus patyčių prevencijai, taip pat ugdymo plane numatyti būtent tam skirtas valandas bei sustiprinti pedagogų rengimą (pavyzdžiui, mokant „atpažinti vaikų rizikos elgesį“). Taip pat minimas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, įtvirtinant jau vykdomas prevencines programas.
Partija „Tvarka ir teisingumas“ taip pat skiria dėmesio vaikų „sveikatai ir socialiniam bei emociniam atsparumui“ mokykloje ugdyti. Žadama parengti naujas tikslines prevencines programas ir sukurti sąlygas joms įgyvendinti, taip pat kalbama apie pedagoginės-psichologinės pagalbos tinklo tobulinimą ir jo teikiamų paslaugų prieinamumo didinimą. Partija „Tvarka ir teisingumas“ kalba ir apie specifinių raidos sutrikimų turinčių vaikų poreikius – ketina sukurti „palankias sąlygas vaikams su autizmo spektro sutrikimais ankstyvajai ugdymo intervencijai”, nors nedetalizuoja, kokiu būdu tai bus daroma.
Darbo partijos programoje prevencinis darbas su vaikais ir jaunimu irgi iškeliamas kaip prioritetas, tačiau nėra iki galo aiški šios prevencijos kryptis. Visų pirma, minima „psichinės sveikatos kontrolė“ (analogiškai kaip ir „alkoholizmo kontrolė“), o ši frazė kelia abejonių, ar partijos požiūris į psichikos sveikatą yra tikrai šiuolaikiškas, kuomet siekiama psichikos sveikatą apibrėžti pozityviai ir ją stiprinti, o ne kontroliuoti.
Socialdemokratai apie vaikų psichikos sveikatą užsimina lakoniškai, tačiau įsipareigoja finansuoti ir koordinuoti patyčių prevencines programas visose mokyklose, taip pat programų, skirtų „emociniam atsparumui, pasitikėjimui“ įgyvendinimą.
TS-LKD pamini prevencinius projektus mokykloje, nukreiptus prieš fizinį ir psichologinį smurtą, taip pat didesnį įvairių specialistų ir vaikų tėvų įsitraukimą į šios problemos sprendimą, nors įsitraukimo užtikrinimo būdai nedetalizuojami.
LVŽS apie vaikų psichikos sveikatos stiprinimą kalba tik abstrakčiai ir netiesiogiai, pavyzdžiui, žadama ugdyti „visuomenės gebėjimą atpažinti smurtą bei patyčias ir jų netoleruoti“. Kita vertus su šiuolaikine psichikos sveikatos samprata kertasi LVŽS siūlomas šeimos (apibrėžtos kaip kylančios tik „iš santuokos ir giminystės ryšių“) puoselėjimo modelis, kuris prieštarauja Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencijai ir kelia grėsmę visuomenės sveikatai bei socialinei gerovei.
Antroji probleminė sritis – bendruomeninių paslaugų plėtra. Ši sritis iš esmės susijusi su vaikų ir suaugusiųjų, turinčių psichikos sveikatos sunkumų bei psichikos ar proto negalią galimybe pilnavertiškai dalyvauti gyvenime: gauti kokybišką, tęstinį gydymą, būti ugdymo sistemos ir kultūrinio gyvenimo dalimi, įgyti profesiją, dirbti bei išlaikyti visas žmogaus teises. Tam įgyvendinti reikalingi Lietuvos teisinės bazės pokyčiai, atvejo vadybininko, apsaugoto būsto paslaugos, asmeninio asistento pagalba, pagalbos šeimai paslaugų paketas, išplėtotos socialinės reabilitacijos paslaugos ir t.t.
Apie paslaugas asmenims, turintiems negalią, bendruomenėje arba bent jau tam tikrus jų įtraukimo į bendruomenę aspektus (pavyzdžiui, vaikų su negalia įtraukimas į ugdymo sistemą) kalba visos 6 didžiosios partijos.
Keturios iš jų (Darbo partija, LSDP, TS-LKD ir Liberalų sąjūdis) specifiškai pabrėžia institucinės globos sistemos pertvarkos įgyvendinimo svarbą, taip pat įsipareigoja didinti įsidarbinimo galimybes asmenims, turintiems negalią.
Šiuos tikslus ypač išplėtoja LSDP, netgi įvardina konkrečias priemones (pvz.: darbdavių finansinis motyvacijos mechanizmas) ir žada, kad „dirbančiųjų neįgaliųjų skaičius išaugs penktadaliu“. LSDP taip pat mini tokias paslaugas kaip grupiniai, savarankiški gyvenimo namai, apsaugotas būstas bei siūlo efektyvesnę teisinę pagalbą neįgaliesiems, pašalinant „galimybes piktnaudžiauti žmonių veiksnumo apribojimais“.
Konservatoriai taip pat atkreipia dėmesį į poreikį šalinti „diskriminuojančias teisines nuostatas, leidžiančias apriboti žmonių, turinčių negalią, teisinį veiksnumą“.
Darbo partija atskirai mini įvairių specializuotų paslaugų plėtrą (pavyzdžiui, dienos stacionaro, psichosocialinės reabilitacijos), tačiau nei paslaugų turinys, nei plėtros būdai, nei tikslinės grupės nėra specifikuojamos.
Reikia atkreipti dėmesį, kad visi iki šiol aptarti partijų įsipareigojimai yra skiriami bendrai asmenims, turintiems negalią, o ne konkrečiai turintiems psichikos ar proto negalią. Tik liberalai išskiria šią asmenų grupę tarp kitų, kurių poreikiai institucinės globos reformos metu bus atskirai įvertinti, o jiems atliepti pasitelkiamas ir NVO sektoriaus įdirbis.
Taip pat panašu, kad aptariant bendruomenines paslaugas partijos iš esmės turi omenyje negalią, o ne apskritai pagalbos žmogui, patiriančiam psichikos sveikatos sunkumus, teikimą bendruomenėje (itin susijusį su psichikos sveikatos stigmos mažinimu). Vėlgi išsiskiria tik Liberalų sąjūdis skirdamas dėmesio šiam deinstitucionalizacijos aspektui. #Liberalai pabrėžia psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bendruomenėje, o kartu ir psichiatrijos integraciją į bendros medicinos tinką, užtikrinant jos patrauklumą vadovaujantis anonimiškumo ir konfidencialumo principais bei suteikiant visas biopsichosocialinio modelio paslaugas ir galimybę jas rinktis kiekvienam tiek valstybiniame, tiek ir privačiame sektoriuje, kompensuojant iš PSDF lėšų.
Trečioji probleminė sritis – pirminės psichikos sveikatos priežiūros pertvarka. Šioje grandyje skubaus dėmesio reikalauja neatitikimas tarp gydymo medikamentais ir psichologinių/psichoterapinių paslaugų. Kaip apskaičiavo ekspertai, įvertinant ligotumą psichikos sveikatos sutrikimais, egzistuojančias paslaugas ir lėšas, sistema negali suteikti psichologinės pagalbos nė 10 procentų pacientų, nesutvarkyti ir šių paslaugų finansavimo mechanizmai. Psichikos sveikatos centrų funkcijas reikėtų tikslinti, užtikrinant realias, kokybiškas paslaugas, vykdomas pagal aiškius standartus.
Ką apie tai mano politinės partijos?
Liberalai savo programoje kalba apie esminę pirminės psichikos sveikatos priežiūros sistemos pertvarką – siūlomi pokyčiai skirstant PSDF lėšas, tarp jų ir galimybė rinktis biopsichosocialinę pagalbą privačiame sektoriuje, kompensuojant paslaugas iš PSDF. Liberalų sąjūdis taip pat pabrėžia psichologų vaidmenį teikiant pagalbą konkrečiai socialinės rizikos šeimoms, pabėgėliams ir asmenims, turintiems negalią.
Konservatoriai taip pat įžvelgia pirminės grandies spragas. Jie žada skirti daugiau lėšų pirminei sveikatos priežiūrai ir prevencijai, kuri suteiktų atsvarą ligoninių stacionarams. Tačiau pirminės sveikatos sistemos stiprinimą TS-LKD iš esmės sieja su šeimos gydytojų skaičiaus ir paslaugų prieinamumo nuošaliose vietovėse didinimu. Psichikos sveikatos sfera paliečiama tik tuo kampu, kad ketinama „numatyti paskatas šeimos gydytojams ankstyvai depresijos ir kitų psichinių problemų diagnostikai“. O štai psichologinės paslaugos minimos tik pagalbos kariams ir jų šeimoms kontekste.
Kitos partijos neatkreipia didesnio dėmesio į pirminės psichikos sveikatos priežiūros grandies pertvarkos poreikį, tačiau atskirai mini psichologines paslaugas.
Socialdemokratai aptardami psichologinių paslaugų plėtrą išskiria konkrečiai socialinius darbuotojus ir šeimas, „susiduriančioms su sutrikusiu vaikų elgesiu bei raida“. Taip pat partija įsipareigoja psichologinę pagalbą apmokėti iš ligonių kasų. Nedetalizuojama, kaip plačiai tokia pagalba būtų prieinama.
Darbo partija mini psichologinės pagalbos tik asmenims, „sergantiems priklausomybėmis“ ir jų šeimos nariams svarbą.
Valstiečių ir žaliųjų sąjunga psichologinės pagalbos prieinamumo didinimą deklaruoja, tačiau jo būdų ir apimties nedetalizuoja.
Partija „Tvarka ir teisingumas“ psichologinių paslaugų plėtros poreikio iš viso nepastebi.
Ketvirtoji ir paskutinė probleminė sritis, kurią aptarsime žvelgdami į politinių partijų programas yra savižudybių prevencija. Nors iš visų psichikos sveikatos sričių būtent ši yra labiausiai matoma politikų, vis dar trūksta problemos prioritetizavimo ir sistemingo sprendimo valstybiniu lygmeniu. Būtinos tokios priemonės, kaip nemokama trumpalaikė psichologinė pagalba mėginusiems nusižudyti (įtraukiant pacientų motyvavimą ir proaktyvų kontakto siekimą), atliekama specialiai apmokytų ir supervizuojamų specialistų; būtinas susiduriančių su savižudybės rizika specialistų (medikų, socialinių darbuotojų, policijos pareigūnų ir t.t.) sistemingas apmokymas atpažinti šią riziką ir nukreipti į profesionalią pagalbą; galiausiai svarbus ir emocinės paramos linijų prieinamumo didinimas. Šiuo metu tokios programos yra vykdomos tik Vilniaus mieste.
Dėmesį skirsiančios savižudybių prevencijai deklaruoja beveik visos partijos.
TS-LKD pabrėžia sovietinius laikus menančios sistemos atsisakymą, kuomet savižudybių klausimas paliekamas psichiatrijos ligoninių žiniai dominuojant medikamentiniam gydymui, ir ketina suteikti daugiau dėmesio savižudybių prevencijos priemonėms. TS-LKD siūlo įsteigti savižudybių prevencijos biurą, kuris būtų nepriklausomas nuo gydymo sistemos. Liberalų sąjūdis šiuo klausimu nuosaikesni ir realistiškesni – jis siūlo sustiprinti jau egzistuojantį Savižudybių prevencijos biurą, pertvarkant Valstybinį psichikos sveikatos centrą. Tiek TS-LKD, tiek Liberalų sąjūdis mini NVO sektoriaus svarbą teikiant pagalbą ir telefoninių pagalbos linijų finansavimo užtikrinimą.
Taip pat Liberalų sąjūdis demonstruoja profesionalumą ir išskiria 3 specifinių poreikių grupes: galvojančiuosius apie savižudybę, mėginusius žudytis bei žmones, patyrusius artimojo savižudybę. Jų siūlomame modelyje, galvojantiems apie savižudybę turėtų padėti naujai tam apmokyti šeimos gydytojai, policininkai, mokytojai, socialiniai, seniūnijų darbuotojai, o pagalba pirminės grandies sveikatos priežiūros įstaigose būtų teikiama visą parą. Mėginusiems žudytis liberalai yra numatę proaktyvią psichologinę pagalbą, ketinama stiprinti artimojo savižudybę patyrusių žmonių organizacijas.
LSDP žada parengti ir finansuoti „tarpinstitucinę ilgalaikę psichologinių problemų, psichikos sutrikimų ir savižudybių prevencijos programą“, į kurią ketina įtraukti visas institucijas ir NVO. Programa visgi nedetalizuojama.
Darbo partija akcentuoja skirsią dėmesį padidėjusios savižudybės rizikos grupėms (nedetalizuojama kokioms) bei konkrečiai vaikų ir paauglių savižudybių prevencijai, kurią ketinama vykdyti didinant „įvairių sektorių informuotumą apie šią problemą ir veiksmingų veiklų galimybes“. Šie gana abstraktūs teiginiai pinasi su deklaracijomis stiprinti psichikos sveikatą, pavyzdžiui, ugdant „bendruomeniškumo ir solidarumo jausmą visuomenėje“. Pastarasis siekis yra pažodžiui perkeltas iš 2012 m. programos, tačiau neįmanoma pamatuoti, kaip jo buvo laikytasi šioje Seimo kadencijoje.
LVŽS savižudybių prevenciją vykdysiantys mini, bet priemonių nedetalizuoja.
Partija „Tvarka ir teisingumas“ savižudybių problemos savo partijos programoje nemini.
Apibendrinant šią analizę galima pastebėti, kad lyginant šiųmetines ir praėjusių seimo rinkimų programas (daugiau apie jas) galime konstatuoti padidėjusį dėmesį psichikos sveikatai, pavyzdžiui, partijos „Tvarka ir teisingumas“ ir Liberalų sąjūdis pirmą kartą į savo programą įtraukė psichikos sveikatos klausimus. Jų paminėjimas jau rodo augantį šių klausimų svarbos supratimą.
Po truputį kinta ir kontekstas, kuriame minimi psichikos sveikatos klausimai. Pavyzdžiui, socialdemokratai ir konservatoriai apie savižudybių prevenciją 2012 metais rašė tik kovos su alkoholizmu kontekste, o šiemet šio redukuojančio požiūrio atsisakė.
Iš lėto kinta diskursas asmenų, turinčių negalią atžvilgiu, pabrėžiama žmogaus teisių perspektyva.
Ypatingai daug dėmesio šiemet visos partijos skyrė prevencinėms priemonėms, skirtoms vaikų emocinei sveikatai gerinti, praktiškai visos deklaruoja ir psichologinės pagalbos ir savižudybių prevencijos svarbą bei poreikį bendradarbiauti su NVO sektoriumi teikiant įvairias psichosocialines paslaugas.
Visgi dauguma partijų, kaip detaliai aptarėme kiekvienu atveju, tik deklaruoja spręsiančios problemas, tačiau nepateikia konkrečių siūlymų, kurie leistų įvertinti: a) ar jie problemą supranta iš šiuolaikinės, mokslo tyrimais ir žmogaus teisėmis grįstos perspektyvos; b) siūlomų sprendimo būdų efektyvumą.
Be to, nepaisant didėjančio dėmesio įvairioms psichikos sveikatos sritims, jos išlieka nepakankamai prioritetizuojamomis. Pavyzdžiui, sutrumpintoje LSDP programoje nelieka nė vieno žodžio apie psichikos sveikatą ar psichologinę pagalbą, o įspūdingos apimties TS-LKD programoje psichikos sveikatos klausimų aptarimą galėtume sutraukti vos į keletą eilučių.
Galiausiai nė viena partija nesiėmė teikti konkretesnių siūlymų sprendžiant su giliomis sisteminėmis spragomis susijusį bendruomeninės pagalbos trūkumą tiek vaikams, turintiems specifinių psichikos, elgesio ir raidos sutrikimų, tiek ir suaugusiesiems, turintiems psichikos ar proto negalią. Partijos taip pat nekalba ir apie psichikos sveikatos priežiūros sistemos efektyvumo vertinimą, esminį įvairių sistemos grandžių funkcijų ir tiekiamų paslaugų kokybės įvertinimą.
Primename, kad prieš metus NVO ir ekspertų koalicija ,,Psichikos sveikata 2030″ kreipėsi į parlamentines partijas dalindamiesi parengtu planu psichikos sveikatos sistemos problemoms spręsti ir siūlė ekspertinę ir metodologinę pagalbą formuluojant šių problemų sprendimo komponentą rinkiminėse programose (daugiau apie tai).
Už pagalbą analizuojant partijų programas esame dėkingi savanorėms Karolinai ir Viktorijai.
