PERSPEKTYVOS ŠVENČIA 25 METUS POKYČIŲ: Ambasadorė Indrė Giedrė

Kai buvau paauglė, sakydavau: „Užaugusi noriu būti kaip Karilė arba Pūru.“
Tada dar nenutuokiau, kad vieną dieną iš tikrųjų sėdėsiu prie to paties stalo su Karile Levickaite – viena ryškiausių psichikos sveikatos advokačių Lietuvoje – ir prof. Dainiumi Pūru, buvusiu Jungitnių Tautų specialiuoju pranešėju apie teisę į psichikos sveikatą.

Tuo metu tarp bendraamžių buvau „balta varna“. Skaičiau storus psichologijos vadovėlius, svajojau dirbti psichologe ir mažinti stigmą. Jau tada įsivaizdavau save kažkur tarp žmonių, tyrimų ir advokatavimo.

Gyvenimas nuvedė visai kitais keliais. LSMU studijų dėl netekčių ir asmeninių psichikos sveikatos krizių nepabaigiau. Bet įsitikinau: jei tau kažkas iš tiesų rūpi, atsiranda netikėčiausi būdai. Vienas jų – PSP. Pirmą kartą jiems parašiau savanoriauti, siūlydama transkribuoti įrašus. Tai buvo, regis, kokie gūdūs 2017-ieji po Kristaus.

Bendravome. Jie darė savo, aš – savo: rašiau tinklaraščio įrašus apie psichikos sveikatą, neformaliai dalinausi savo sunkumų patirtimis. PSP mane vis kur nors pakviesdavo, aš jiems ką nors parodydavau. Ir taip, pamažu, gimė ryšys.

Ir štai vieną dieną pagaunu save sėdinčią prie to paties stalo – su Karile ir Dainiumi. Galvoju: kaip aš čia atsiradau? Kartais dar ir dabar pasitikrinu, ar nesusapnavau. Dalinai – tai tas „apsimetėlio sindromas“, kai atrodo, jog vieną dieną visi supras, kad aš nieko gero neatnešu. Tai – savistigmatizacijos pusė. Bet kita dalis – tai pasikeitusi Lietuva, kur žmonės, patiriantys sunkumų, pagaliau kviečiami prie to bendro stalo. Ir jų atsineštos vaišės – ne ką prastesnės.

Aš įsikvėpiu kitų žiniomis, kiti – mano. Lietuvoje pamažu atsiranda vietos kelioms realybėms vienu metu. Tik tada, kai jos turi vietos kvėpuoti, mes galime jas priimti. O priėmę – ieškoti, kaip sujungti: specialistų norą padėti, sistemos paternalizmą, žmonių patirtis ir kliūtis, su kuriomis visi susiduriame šiame procese.

Visada buvau žmogus, kalbantis apie nepatogius dalykus, nes apie juos kažkam reikia kalbėti. Man svarbu, kad žmonės jaustųsi ir unikalūs, ir ne vieniši. Mūsų sunkumai skirtingi – ar tiesiog mes skirtingai juos patiriame – bet visą gyvenimą nešu tą pačią žinutę: tu nesi vienas. Jei mano pasidalijimai bent kiek ką nors paliečia – vadinasi, buvo verta. Gal todėl, kad žinau, kaip vieniša yra ten, kitoje pusėje, kur kenčiam tyliai, bijodami dalintis.

PSP man davė platformą, iš savanorystės išsiplėtusią į įvairiausius kampus. Iki šiol atsimenu, kaip prieš vienas Kalėdas važinėjome po Lietuvos psichiatrijos ligonines, vesdami mokymus apie Atsigavimą. Stoviu prie lentos – galimai tų specialistų buvusi pacientė – ir pasakoju jiems apie atsigavimą. Kosmosas kažkoks. Buvo tada, yra ir dabar.

Supratau, kad ne tai, ką AŠ turiu pasakyti, yra svarbu. Svarbu, kad KIEKVIENAS turime ką pasakyti.

Ir vis dažniau suprantu – nesapnuoju. Mes iš tiesų pradedame vieni su kitais kalbėtis. Pradedame vieni su kitais būti. Nes jei mes vieni kitų neturime – tai mes nieko neturime.

25-ojo gimtadienio proga linkiu PSP augti, plėstis, jungti vis daugiau, vis įvairesnių iniciatyvų. Linkiu, kad PSP ir toliau būtų ta vieta, kur žmonės – nepaisant titulų, patirčių ar diagnozių – susitinka kaip lygūs.

__________________________
Psichikos sveikatos ambasadorių projekto organizatorius – Higienos institutas, finansavimo šaltinis – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos tikslas – įgalinti asmenis, patyrusius arba patiriančius psichikos sveikatos sunkumų ar susidūrusius su artimųjų psichikos sveikatos sunkumais, tapti psichikos sveikatos ambasadoriais savo bendruomenėse ir dalytis savo patirtimi šioje srityje.