Patyčios, neapykanta ir diskriminacija – grėsmė nacionaliniam saugumui, arba ką gali NVO

Lietuvos žmogaus teisių centro socialinio eksperimento „Vertimas“ filmukas stulbinamu greičiu apskriejo socialinius tinklus per vieną dieną iššaukdamas nuoširdžias žmonių reakcijas. Asmeninis susidūrimas su neapykanta, patyčiomis ar žeminimu negali palikti abejingų. Bent jau tų, kurie paspaudė patinka pamatę šį filmuką.

Tokiu būdų vyksta sunkių visuomenės susirgimų prevencija, siekiant užkirsti kelią tam, kas visai neseniai įvyko Paryžiuje, kuomet visi mes buvome Čarliai, arba gąsdinančiai tarpsta kaimyninėje Rusijos Federacijoje, arba tai, kas 1933 metais prasidėjo Vokietijoje, kurioje žmonės turėję žydiško kraujo imti vadinti pirmojo arba antrojo laipsnio mišrūnais (Mischlinge), o Antrojo pasaulinio karo metu buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuojami į mirties stovyklas.

Atrodytų, kad galbūt nereikia lyginti tokių skirtingų dalykų: išreikšto pažeminimo internete kitos rasės asmens atžvilgiu su Holokaustu. Tačiau tokia mintis yra pavojingai klaidinga. 1954, neilgai trukus po II Pasaulinio karo, JAV psichologas, Harvardo profesorius Gordonas Alportas (Gordon Allport) aprašė išankstinių nuostatų ir diskriminacijos skalę, kuria siekiama parodyti seką, kaip žodiniai išpuoliai gali palaipsniui peraugti į žmonių naikinimo ir genocido formas. Gordonas Allportas išskyrė tokius etapus:

1. Žodiniai išpuoliai, patyčios apie tam tikrą asmenų grupę, reiškiant neigiamas išankstines nuostatas ir stereotipus;

2. Tam tikros asmenų grupės vengimas, ksenofobiškos, nepalankios, nedraugiškos aplinkos puoselėjimas, siekiant išgyvendinti žmones už visuomenės ribų;

3. Diskriminacija – kai žmonių grupei prieinama mažiau galimybių, pvz., gauti išsilavinimą, lygiateisiškai dalyvauti darbo rinkoje, naudotis žmogaus teisėmis lygiai su kitais;

4. Tolesnis etapas – fiziniai išpuoliai, smurtas, turto gadinimas ir panašūs aktyvūs veiksmai prieš žmonių grupę;

5. Naikinimas, kai siekiama, kad tam tikros asmenų grupės nebeliktų kaip nevertingos ir kenksmingos.

 

Taigi žeminantys ir grasinantys komentarai internete, viešos tinklaraštininkų patyčios nevengiant riebių pasikartojančių epitetų, skirtų kolegoms, patyčios mokyklose, Seimo narių žeminantys vieši pasisakymai, uždarose globos institucijose gyvenantys žmonės su negalia, romų nesėkmės ieškant darbo – nėra „saviraiškos/humoro forma“, „mūsų kultūros dalis“, arba „jų pačių problemos“. Tai yra prielaidos tam blogiui, kurio visi sutartinai nenorime pažvelgę į istoriją, ar į kaimyninę šalį Rytuose. Nevyriausybinės organizacijos šias tendencijas rimtai fiksuoja Lietuvos visuomenėje jau ne pirmus metus ir nuolat teikia siūlymus sprendimų priėmėjams, siekdamos mažinti tokių apraiškų apimtis bei vykdo visuomenės švietimą organizuodami įvairias akcijas ar programas. Regis lašas jūroje. Ar tikrai tik lašas? Įdomu, ar neigiamos išankstinės nuostatos ir diskriminacijos apraiškos turi tendenciją kisti mūsų visuomenėje? Ar yra prielaidų tokiems pokyčiams? Kas būtų pokyčių variklis?

VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ praėjusių metų pabaigoje atliko visuomenės nuostatų kitimo ir diskriminacijos priežasčių tyrimą. Jo tikslas – išanalizuoti visuomenės nuostatų įvairių pažeidžiamų visuomenės grupių atžvilgiu kaitą 2009-2014 metais, išskirti pagrindines diskriminacijos priežastis bei suformuluoti rekomendacijas dėl priemonių, skirtų diskriminacijai mažinti ir lygioms galimybėms įgyvendinti, ypatingą dėmesį skiriant šešiems diskriminacijos pagrindams: lytis, seksualinė orientacija, neįgalumas, amžius, etniškumas, religija.

Taigi pažvelkime į keletą tyrimo rezultatų.

Antrinių duomenų analizė atskleidė, kad 2009-2014 metų laikotarpiu Lietuvos gyventojų nuostatos labiausiai blogėjo homoseksualių asmenų, romų, Jehovos liudytojų ir musulmonų atžvilgiu. 2011 m. labai pablogėjo nuostatos dėl lenkų, kurie iki 2010 metų buvo vertinama greičiau teigiamai nei neigiamai, o žydai išlieka penkta labiausiai nemėgstama etnine grupe. Lietuvos visuomenėje stiprėja rasistinės nuostatos, ypač juodaodžių žmonių atžvilgiu. Didžiausio Lietuvos visuomenės nepritarimo dėl išpažįstamos religijos susilaukia musulmonai ir Jehovos liudytojai. Trimis labiausiai nemėgstamomis grupėmis šiuo laikotarpiu išliko romai, homoseksualūs asmenys ir žmonės, turinys psichikos negalią.

Tyrimas atskleidė, kad diskriminacines nuostatas patiria kiekvienas romų tautybės asmuo (vaikai, vyresnio mažiaus, darbingo amžiaus asmenys, negalią turintys romų tautybės individai) kiekvienoje gyvenimo srityje. Romus, kaip išskirtines neigiamas patirtis turinčius žmones, minėjo praktiškai kiekvieną diskriminacinį pagrindą atstovaujantys tyrimo dalyviai. Europos Sąjungoje 2009 ir 2012 metais vykdytuose Eurobarometro tyrimuose diskriminacija dėl etninės kilmės nurodoma kaip labiausiai paplitusi, o Lietuvoje kartu su diskriminacija dėl religinių įsitikinimų ji įvardijama kaip mažiausiai paplitusi. Šis diskriminacijos etniniu pagrindu nematymas liudija problemos suvokimą esant neigimo stadijoje, kas ypač apsunkina veiksmingų sprendimų paieškas. Kokybinio tyrimo metu išryškėjo, kad viena iš etninių grupių – romai – yra labiausiai diskriminuojama ir ryškiausias neigiamas nuostatas patirianti visuomenės grupė Lietuvoje. Kitus diskriminacinius pagrindus atstovaujantiems tyrimo dalyviams buvo sunku prisiminti bei pateikti asmeninės diskriminacijos pavyzdžių. Paklausti, dauguma jų neįvardijo savo asmeninių neigiamų patirčių, kalbėjo apibendrintai. Romus atstovaujantis respondentas, atvirkščiai, paklaustas apie bet kurią gyvenimo sritį pateikė gausybę asmeninės patirties pavyzdžių, o taip pat dalijosi kitų romų tautybės asmenų diskriminacinėmis patirtimis: paslaugų sferoje: Parduotuvėje į tave žiūri, kaip į nežinau ką; valstybės teikiama pagalba nelaimės atveju: Ir mūsų namas, viskas sudegė. Mums valstybė nė 100 litų nedavė; teisėsaugoje: Ten vaikas miega, laužo stiklus, į namą eina policija. Nežiūri, ar ten senas, ar vaikas, ar invalidas, ar durnas, ar kas ten… Laužia stiklus, duris; įdarbinimo srityje: „iš toli pasižiūrėjo, kad žmogus eina romų tautybės. Viskas. Sako: „Nėra darbo“; sveikatos priežiūros srityje: Nes visus mus prirašo prie Naujininkų poliklinikos. Tokie Naujininkai. Duoda [siuntimą pas specialistą], kad tik greičiau išeitum iš kabineto. Davė ir: „Eik toliau“, kad man čia nebūtum, kuo greičiau iš čia. ir pan.

Tyrimo duomenys atskleidė, kad mažumoms priklausantys asmenys sėkmingai jaučiasi Lietuvos visuomenėje tuomet, kai savo išvaizda pernelyg neišsiskiria iš daugumos, elgiasi neiššaukiančiai ir savo subkultūrą puoselėja bendruomenės viduje. Pavyzdžiui, etninėms ir religinėms mažumoms priklausantys asmenys tyrimo metu pabrėžė, jog nesijaučia diskriminuojami, nes sugeba neišsiskirti iš daugumos. Ir, atvirkščiai – nesistengiant arba nesugebant nuslėpti savo tapatybės, tenka taikstytis su diskriminacinėmis nuostatomis, pasireiškiančiomis akimirksniu, vos tik įvertinama priklausomybė atitinkamam diskriminaciniam pagrindui: labiausiai diskriminuojami, nes ant jų labiausiai matosi.

LGBT* priklausantys darbuotojai itin ryškų spaudimą asimiliuotis, neišsiskirti iš heteronormatyvios daugumos patiria darbo rinkoje. Seksualinės orientacijos atskleidimas tyrimo dalyvių buvo suvokiamas kaip skausmingas pasirinkimas tarp buvimo savimi versus darbo vietos išlaikymo.

Išvadose akcentuojama, kad vieši įtakingų institucijų atstovų pasisakymai daro neigiamą įtaką Lietuvos visuomenės nuostatoms pažeidžiamų grupių atžvilgiu. Ekspertų vertinimu, sprendimų priėmėjų, politikų, akademinės bendruomenės atstovų pareiškimai ir Katalikų bažnyčios pozicija prisideda prie diskriminacijos apraiškų visuomenėje įtvirtinimo. Žiniasklaidoje kuriamas nepalankus pažeidžiamų grupių įvaizdis ir adekvačios, įvairias perspektyvas pristatančios informacijos trūkumas palaiko stereotipus, kurie skatina pažeidžiamų grupių izoliaciją, savo ruožtu tampančia kliūtimi formuoti tiesioginės komunikacijos patirtis su minėtomis grupėmis.

Siekiant nustatyti Nacionalinės antidiskriminacinės 2009-2011 m. programos bei Nediskriminavimo skatinimo 2012-2014 m. tarpinstitucinio veiklos plano veiksmingiausias priemones, ekspertų apklausos metu buvo pastebėtas informacijos šių dokumentų sklaidos trūkumas. Dalis ekspertų nebuvo susidūrę su minėtu programų planu ir jų įgyvendinimo rezultatais. Dalis ekspertų išreiškė kritiką programų atžvilgiu dėl jų neįgyvendinimo pilna apimtimi. Todėl atkreiptinas dėmesys, jog veiksmingiausios priemonės įvardijamos daugiau teoriniame lygmenyje, t.y. kurios būtų veiksmingos keisti visuomenės nuostatoms, jei būtų užtikrintas sėkmingas programos įgyvendinimas.

Palankią įtaką Lietuvos visuomenės nuostatų formavimuisi turi stiprėjanti nevyriausybinių organizacijų veikla: šviečiamo ir socialinio pobūdžio iniciatyvos, informacijos sklaida, aktyvus žmogaus teisių gynimas, viešų renginių, atkreipiančių dėmesį į pažeidžiamų grupių teises ir diskriminacijos problemas, gausėjimas. Vieno iš ekspertų pasisakymas: „Nevyriausybinės organizacijos – tiek tiesiogiai atstovaujančios pažeidžiamas grupes, tiek dirbančios viešosios politikos srityje – yra visuomenės keitimo iš vidaus katalizatorius, todėl adekvatus ir skaidrus NVO finansavimas (tiek naudojant nacionalines, tiek ES struktūrinės paramos lėšas) per tęstines programas (neapsiribojant vienkartiniu projektiniu finansavimu, bet fokusuojantis į institucinę paramą) turėtų neabejotinos naudos visuomenės ugdymui ir saugesnės, palankios saviraiškai aplinkos kiekvienam jos nariui kūrimo.

Dėl straipsnio apimties čia pateikiame vos keletą fragmentų iš šio išsamaus tyrimo, kuris leidžia pažinti Lietuvos visuomenę iš socialiai pažeidžiamų grupių perspektyvos: kitataučių, kaip straipsnio pradžioje minimo eksperimento herojus, o taip pat – pagyvenusių, jaunimo, turinčių negalią, atstovaujančių LGBT* bendruomenę, religines mažumas bei moterų. Lietuvos visuomenę sutelkiantys socialiniai eksperimentai, įtraukiantys šių visuomenės grupių atstovus, dar laukia savo eilės.

Tyrimą atliko „Psichikos sveikatos perspektyvos“ LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2014 metais. Tyrimo autorės: dr. Eglė Šumskienė ir Karilė Levickaitė iš VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ bei Margarita Jankauskaitė iš VšĮ „Lygių galimybių plėtros centras“.

Su visa tyrimo medžiaga galite susipažinti čia.