Lietuvos socialdemokratų darbo partijos programa Seimo rinkimams psichikos sveikatos pjūviu

Platus užmojis kurti lygias galimybes ir socialinį teisingumą. Tačiau nė žodžio apie psichikos sveikatą.

Analizuojame Lietuvos socialdemokratų darbo partijos programą Seimo rinkimams psichikos sveikatos pjūviu.

Partijos programoje sveikata bendrai suprantama kaip „socialinė, fizinė ir dvasinė gerovė“, kas iš esmės atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamo apibrėžimo esmę, jeigu laikytume, kad psichikos sveikatos klausimai telpa po dvasinės gerovės samprata. Tačiau lieka neaišku, ar apskritai suprantami psichikos sveikatos politikos klausimai, nes visiškai nekalbama nei apie vaikų psichikos sveikatos gerinimą, nei apie savižudybių prevenciją, nei apie psichikos sveikatos sistemos pertvarką, nei apie psichikos sveikatą darbo vietoje ir galiausiai – nieko apie psichikos sveikatos ir žmogaus teisių sąsajas. Pastarojo punkto išties norėtųsi tikėtis iš socialdemokratinės krypties partijos programos.

Nors žmonės su intelekto ir/ar psichosocialine negalia konkrečiai programoje neminimi, yra rašoma bendrai apie žmones su negalia. Pavyzdžiui, įsipareigojama skatinti jų užimtumą. Tai žadama daryti plėtojant profesinę reabilitaciją, įskaitant ir…. „psichologinio <…> poveikio priemonėmis“. Profesinė reabilitacija – puikus dalykas, tačiau kas yra psichologinio poveikio priemonės? Jeigu tai psichologo konsultacijos, tai tokia frazė diskredituoja psichologinės pagalbos esmę – padėti žmogui gerbiant jo pasirinkimus. Kita vertus, tai gali reikšti, kad žmogui su negalia bus daromas psichologinis spaudimas įsidarbinti. Žmonės su negalia negali būti traktuojami pasyviais savo pačių gyvenimų dalyviais – jie lygiai kaip ir visi turi teisę dirbti ir patys pasirinkti, kaip gyventi. Norime priminti, kad tai yra įtvirtinta ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo ir įsipareigojo įgyvendinti jos nuostatas dar 2010 m.

Ar žadant, kad gera bus visiems, tačiau neįvardijant specifinių poreikių ir specifinių priemonių, neliečiant opių ir jautrių psichikos sveikatos politikos klausimų, šis planas iš tiesų gali būti įgyvendintas?