Globali Iniciatyva Psichiatrijoje: metas ryžtingai pensionatų pertvarkai

2010 m. kovo 4 d. dienraštyje Lietuvos rytas publikuotame straipsnyje “Neįgaliųjų pensione – tarsi budelio irštvoje“ paviešintos problemos apie žmogaus teisių situaciją socialinės globos institucijose, kurias seniai kelia visuomeninė organizcija Globali iniciatyva prichiatrijoje. Reaguodama į viešoje erdvėje kilusią diskusiją, Globali iniciatyva psichiatrijoje kreipiasi į valdžios institucijas ir kviečia imtis neatidėliotinų veiksmų socialinės globos sistemos reformai įgyvendinti.

 

Dar tik prieš keletą mėnesių, 2009 m. lapkričio 20 d., Lietuva, kaip ir kitos 190 valstybių, ratifikavusių JT Vaiko teisių konvenciją, minėjo šio svarbiausio vaiko teises ir teisėtus interesus ginančio dokumento 20-metį. Jau antri metai mūsų valstybė rengiasi ratifikuoti kitą reikšmingiausią XXI amžiaus žmogaus teisių dokumentą – JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią yra pripažinusios net 80 pasaulio šalių. Įsipareigojimą prisijungti prie jos pirmą kartą istorijoje pareiškė ir Europos Sąjunga.

Atrodytų Lietuva kryptingai siekia būti demokratine valstybe, ginančia ir užtikrinančia žmogaus teises kiekvienam savo piliečiui. Bet ar tai yra realija mūsų šalyje gyvenantiems neįgaliems vaikams – vienai pažeidžiamiausių grupių visuomenėje. Ar jie turi teises bei galimybes gyventi visavertį gyvenimą.

Kokia yra socialinės globos įstaigos išlaikomo neigalaus vaiko Lietuvoje gyvenimo perspektyva? Vienintelis “karjeros” kelias veda iš vienos vaikų institucijos į kitą vaikų/jaunimo ar suaugusiųjų instituciją taip nugyvenant visą savo gyvenimą.

O kokios gi yra tokio vaikų gyvenimo pasekmės? Vaikai su negalia nėra vertinami taip pat, kaip ir kiti vaikai. Jie dažnai vertinami kaip nepajėgūs, neturintys meilės, draugystės, saviraiškos poreikių. Yra atskirti, atstumti ir izoliuoti, neretai patiria fizinį ir seksualinį smurtą. Tokio atmetimo priežastys yra giliai įsišakniję socialiniame, ekonominiame, kultūriniame ir psichologiniame visų kultūrų kontekste ir tai skatina diskriminacijos prieš vaikus su negalia apraiškas kiekvienoje bendruomenėje.

Tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu yra parengta daugybės ataskaitų apie vaikų teises globos, ugdymo bei sveikatos institucijose Ukrainoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Rusijoje ir kitose valstybėse, kuriose kaip pagrindinės išvados pateikiama, jog vaikų globos institucijos mažiausiai užtikrina vaiko individualius poreikius ir iš esmės prieštarauja vaiko teisėms gyventi artimiausiai šeimai aplinkoje, jo dalyvavimo, savarankiškumo skatinimo ir kt.

Ne vienas vaikų teisių globos institucijose tyrimas yra atliktas ir Lietuvoje. Dar 2005 m. penkios nevyriausybinės organizacijos kartu su LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga vykdė ir parengė tyrimo “Vaiko teisių padėties Lietuvos stacionariuose globos ir ugdymo įstaigose” ataskaitą. Ne kartą buvo daryti ir viešinti pavieniai tyrimai apie neįgalius vaikus, jaunuolius ar suaugusius proto ar pichikos negalią turinčius žmones bei jų gyvenimą “uždarose” socialinės globos ar sveikatos įstaigose.

Kokie gi viso to rezultatai? Ogi labai panašūs į tuos, kurie paviešinti 2010 m. kovo 4 d. “Lietuvos ryte“ publikuotame straipsnyje, kur atskleisti tokie rafinuoti “apsaugos“, „auklėjimo“ metodai kaip „tikrinama klausa“, „kepami blynai“, „matuoti batus“, tramdymo marškiniais “raminami“ pensionato gyventojai. Tai ne tik pažeidžia jų teisę būti apsaugotiems nuo kankinimų, kitokio jų orumą žeminančio elgesio bei baudimo, bet apskritai kvestionuojami socialinės globos sistemos siekiami tikslai – globoti ir apsaugoti neįgaliuosius.

Tačiau netgi išnagrėjus viešumon iškilusius atvejus bei atitinkamai nubaudus atsakingus asmenis, kol kas Lietuvoje nebuvo ir nėra sprendžiama pagrindinė problema – t.y. neįgaliųjų integracijos į visuomenę skatinimas ir institucinės globos keitimas bendruomeninėmis paslaugomis.

Keisti institucinę globą alternatyviomis bendruomeninėmis paslaugomis jau ne pirmi metai (netgi dešimtmečiai) yra skatinamos visos Europos valstybės. Yra paskaičiuota, jog keli milijonai vaikų ir suaugusiųjų su negalia gyvena ilgalaikės priežiūros institucijose 47 Europos Tarybos valstybės narėse. Europos Taryba aktyviai jau keletą metų gina vaikų teises ir padeda kovoti su smurtu prieš visus vaikus, įskaitant vaikus su negalia. Vienas iš paskutinių Europos Tarybos priimtų dokumentų – tai 2010 m. vasario 4 d. Ministrų Komiteto primta Rekomendacija CM/Rec(2010)2 valstybėms narėms dėl deinstitucionalizacijos ir bendruomeninių paslaugų teikimo vaikams su negalia. Ministrų Komitetas priėmė šią rekomendaciją norėdamas užtikrinti visų įsipareigojimų pagal JT Vaiko teisių konvencijoą įgyvendinimą, siekiant skatinti vaikų teises ir imtis visų priemonių bet kokio smurto prieš vaikus rūšių panakinimui.

Šiuo dokumentu valstybėms narėms rekomenduojama neteikti pirmenybės vaikų su negalia siuntimui į globos įstaigas, o vietoj to suteikti pirmenybę gyvenimui bendruomenėje. Tuo skatinamas deinstitucionalizacijos kaip nuolatinio, ilgalaikio proceso vyksmas, užtikrinant vaikų su negalia ir pažeidžiamų jaunų suaugusiųjų globos įstaigose teisių svarbą. Pats deinstitucionliacijos procesas turi apimti priemones, nukreiptas į institucionalizacijos prevenciją, ilgalaikio buvimo įstaigose prevenciją, deinstitucionalizaciją įstaigose esančių asmenų bei bendruomeninių palaugų kūrimą.

Prie deinstitucionalizacijos procesą skatinančių bei lengvinančių veiksnių priskirtina nuolatinės veikiančių institucijų ir visų kitų paslaugas neįgaliems vaikams teikiančių institucijų reguliarios stebėsenos užtikrinimas, įtraukiant NVO neįgalių asmenų ir jų šeimų atstovus. Vyriausybės rekomenduojama įsteigti privalomą kokybės užtikrinimo ir stebėsenos sistemą visoms paslaugoms neįgaliesiems.

Už žmogaus teisių bei apsaugos nuo kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ir baudimo atsakingos tarptautinės bei europinės institucijos jau ne kartą yra pateikusios Lietuvai rekomendaciją įsteigti nepriklausomą žmogaus teisių stebėsenos uždaro tipo institucijose mechanizmą. Tačiau rekomendacijos Lietuvai matyt yra nereikšmingos ir neveiksmingos, kadangi iki šiol išlieka ta pati nuo sovietinių laikų funkcionuojanti pensionatų sistema, kur žmogus tampa ne tik sistemos išlaikytiniu, bet ir jos išlaikymo garantu.

Taigi beleika vienintelis klausimas: ar dar ilgai deklaruosime, jog esame demokratinė, žmogaus teises užtikrinanti valstybė, už uždarų durų tramdymo marškiniais apsirūpinusiose įstaigose laikydami savo beteisius piliečius? Ar imsimės bendrų veiksmų įgyvendinti Europos ir pasaulio raginimus užtikrinti žmogaus teises visiems žmonėms?