Komunikacija apie psichikos sveikatos krizėje esančius asmenis

Ką veiksite šį vakarą? Ar galėtume sėkmingai prognozuoti jūsų elgesį? Kaip mums žinoti, kad nesate pavojingas? Jeigu vilkite languotą pižamą ir avite kroksus (liet. guminius kaliošus), tai keičia viską.

Prieš keletą dienų žmogus, gydęsis psichiatrijos ligoninėje, niekam nepranešęs iš jos išėjo. Dar pakeliui pasiėmė kažkokių virtuvės peilių. Nėra jokių žinių, kad būtų anksčiau išreiškęs agresiją ar padaręs smurtinių nusikaltimų. Nėra žinios, kad žmogus priverstinai hospitalizuotas, dėl ko teismo sprendimu privalėtų gydytis psichiatrijos ligoninėje.

Kaip ir visi, atsidūrę ligoninėje, matyt buvo psichikos sveikatos krizėje, kuri dėl įvairių priežasčių gali ištikti kiekvieną iš mūsų. Tačiau mes net neklausiame, kas paskatino žmogų iš ten pasitraukti. Lietuvoje, ypač karantino metu, psichiatrijos ligoninės tikrai nėra tokios saugios atsigavimo erdvės, ir psichosocialinės pagalbos, ir pagarbos žmogaus orumui jose trūksta. Štai tokiame kontekste žmogus išėjo iš ligoninės. Su peiliais. Avintis rausvus kroksus. Apie tai interneto platybėse pasklido patyčių banga.

Lietuvos policija ir žiniasklaida sureagavo operatyviai. Buvo tuoj išplatintas asmens aprašymas ir nuotrauka, konstatuojant, kad iš psichiatrijos ligoninės pabėgo pavojingas pacientas. Taip, kaip ir kiekvienas mūsų galėtume pabėgti iš chirurginio ar onkologino skyriaus. Bet peršasi mintis, kad mes psichiatrijos ligonines įsivaizduojame „skrydžio virš gegutės lizdo“ naratyve.

Policijos pranešime žmones skatinta būti „atsargiems“, „nesiartinti“, nes „ginkluoto“ ir „pavojingo“, „neprognozuojamo“ „bėglio“, kurio „ieško gausios policijos pajėgos“. Žiniasklaidos priemonės dar dovanų pridėjo tokių epitetų kaip „ligonis“, kraupių iliustracijų ir antraščių.

Valandos prireikė rasti asmenį – ne bėglį, nes jis niekur nebėgo, kadangi nebuvo įkalintas. Nemažai žmonių, netgi sprendimų priėmėjų dėkojo policijai už puikų darbą. Tikra tiesa, kad policijos pajėgos tokiu atveju turi būti pasitelktos, pasirūpinant paties žmogaus ir aplinkinių saugumu. Tačiau tokios situacijos neadekvatus eskalavimas, žmogaus nuotraukos paviešinimas, neaišku kuo remiantis priimtas visuotinis nuosprendis apie žmogaus pavojingumą, davė peno psichikos sveikatos stigmoms ir neapykantai tarpti.

Mes norime padėkoti visiems, kurie po staigios ir visiškai nekritiškos, mitų vedamos policijos ir žiniasklaidos reakcijos, pajuto, kad kažkas čia ne taip. Prieš akis kaip kaleidoskope mainėsi antraštės ir iliustracijos, pranešimai visai dingo, kaip ir Lietuvos policijos žinutė feisbuke, nuo kurios situacijos išpūtimas ir prasidėjo.

Tačiau iki galo, ko gero, nėra suprasta, kas čia negerai ir tai vėl pasikartos, nutikus kokiai nors panašiai situacijai. Atrodo, kad policijai, žiniasklaidai ir daugybei visuomenės narių buvimas psichiatrijos ligoninėje yra lygus teisių neturėjimui ir pavojingumui. O bet koks elgesys aiškinamas tik psichikos sveikatos sutrikimais, tarsi kitų žmogaus asmenybės ir gyvenimo konteksto aspektų nebūtų. Lieka tik „pavojingas pacientas, dėvintis languotą pižamą ir avintis rausvus kroksus“.

Lietuvos policija, LRT, 15min, DELFI.lt, lrytas.lt – esame atviri ir kviečiame kalbėtis, tartis, kaip suprasti psichikos sveikatos diskursą, kaip tinkamai komunikuoti nutikus kritinėms situacijoms, kaip profesionaliai ir etiškai, nestigmatizuojant rašyti su psichikos sveikata susijusiomis temomis.

O kol kas trumpai ir aiškiai: smurtas absoliučia dauguma atvejų kyla ne dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Policijos suvestinėse kasdien rastume daugybę kasdieninio smurto atvejų, kurios įvykdo žmonės, galėdami pilnai suvokti savo veiksmus. Dėvintys madingus drabužius ir naudojantys ne virtuvinius peilius kaip smurto įrankius. Psichikos krizės patyrimas savaime nepaverčia asmens pavojingu visuomenei. Šie klaidingi įsitikinimai daro didelę žalą psichikos sunkumų turintiems asmenims ir visai visuomenei, kuomet nedrįstame pripažinti savųjų ir kalbėti apie sunkumus.