Naujienos

Šizoafektinį sutrikimą turinti Veronika: „Tai, kad pats kenti, nereiškia, jog nori pakenkti kitam“

Šis jautrus ir atviras tekstas parengtas pagal Veronikos (vardas pakeistas) pasakojimą. Dabar Veronikai 33 metai, ji turi šeimą, yra baigusi magistrantūros studijas viename iš Lietuvos universitetų, po to ji ilgai ir sėkmingai dirbo vienoje įmonėje.

Viliamės, kad šis moters pasakojimas į visuomenėje nusistovėjusius stereotipus apie psichikos sutrikimus padės pažvelgti kitaip ir paskatins didesnį visuomenės supratimą.

Diagnozė – šizoafektinis sutrikimas

Viskas prasidėjo po močiutės mirties, kai man buvo devyniolika metų. Močiutė gyveno kartu ir augino mus su broliu. Mačiau jos mirtį iš arti, jaučiau jos išėjimą, kaip ji atsiskiria nuo šio pasaulio ir išeina į kitą erdvę.

Tai buvo visiškai natūrali mirtis, močiutė nesirgo jokia liga, mirė sulaukusi garbaus amžiaus – 89 metų. Ji buvo labai pamaldi, ji ir jos brolis kunigas jau nuo vaikystės man buvo gyvas Dievo ir tikėjimo liudijimas. Mirdama močiutė sakė, kad važiuoja namo. Atrodė, jog išėjo į geresnį pasaulį, pas Dievą, kurį taip mylėjo.

Po močiutės mirties jaučiau ne sielvartą, bet savotišką pakylėjimą, tas išėjimas man buvo tarsi gyvas įrodymas, kad mirtis tėra perėjimas į kitą, tobulesnį būvį. Tačiau tie gilūs išgyvenimai nepraėjo be pėdsako. Močiutė mirė pavasarį, o rudenį aš ėmiau grimzti į savotišką duobę, kuri vėliau ėmė panašėti į bedugnę. Kankino depresija, nerimas, baimė. Studijuoti į Vilnių atvažiavau iš mažo miestelio, slėgė didmiesčio triukšmas, žmonių gausa, studijos neatrodė prasmingos, be to, kas būdinga jauniems žmonėms, skaudžiai išgyvenau pirmosios meilės nesėkmę, savo darė ir įgimtas jautrumas.

Mama, išgirdusi mane sakant, kad bijau gyventi, išsigando, jog galiu nusižudyti, ir įkalbino nuvažiuoti į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę. Ligoninėje praleidau tris mėnesius, nes iš karto nepavyko pritaikyti gydymo. Įtarė depresiją, bet vėliau mano būseną įvardijo kaip šizoafektinį sutrikimą.

Iš pradžių psichiatrijos ligoninė mane išgąsdino. Ligoniai buvo panašūs į zombius, gydytojams gyvenimo istorija, asmeniniai išgyvenimai neatrodė įdomūs, jie tiesiog „rinko įkalčius“, kad pagal juos galėtų nustatyti diagnozę. Buvau jiems tiesiog sugedęs daiktas, kurį reikia „paremontuoti“.

Tačiau būsena po truputį pradėjo gerėti. Labiau nei vaistai, matyt, gydė bendravimas su kitomis sulaužytomis sielomis, vadinamais psichikos ligoniais. Susipažinau su tikrai gražiais, jautriais žmonėmis. Tuo metu grojau gitara, atsivežiau ją ir į ligoninę. Atsirado daugiau grojančių, kartu koncertuodavome rūkykloje ar ant pievutės, prie ligoninės, buvom surengę ir keletą rimtesnių koncertų salėje. Tarp ligonių buvo populiarus pokštas, kad „gulint durnyne galima ir padurniuoti, nes vis tiek jau niekur neišveš“.

Psichozė užvaldo asmenybę

Vis dėlto kiekviena liga, ypač psichinė, yra didelis išbandymas tiek pačiam žmogui, tiek artimiesiems. Niekam nelinkėčiau tokio likimo. Pavydžiu sveikiems žmonėms, kurių gyvenimas man atrodo toks paprastas ir gražus, be didelių duobių ir pakilimų. Pati esu išgyvenusi ne tik depresijos epizodų, bet ir keturias psichozes. Vilties teikia tai, kad kiekviena psichozė tampa vis lengvesnė už prieš tai buvusią. Turiu tikėjimo, kad psichozė, kurią išgyvenau prieš pusantrų metų, buvo paskutinė mano gyvenime.

Sveiko žmogaus gyvenimiški dalykai svyruoja tam tikroj amplitudėj – būna geresnis etapas, būna blogesnis, bet neperžengiama į kraštutinumus. Kai turi psichikos sutrikimą, viskas daug labiau sutirštinta, koncentruota, sutrikimo paūmėjimo metu imi savęs nevaldyti ir išplauki į kitą pasaulį, kuris yra nesuprantamas aplinkiniams žmonėms. Tuomet jautiesi taip lyg vaidintum filme ar būtum knygos herojus. Atsiduri pasaulyje, kurio dėsniai visai kitokie, tu – lyg Alisa stebuklų šalyje.

Tas pasaulis labai įtaigus, įtraukiantis ir atrodo realesnis už šį, realųjį, pasaulį. Manai, kad turi atlikti užduotį, padėti gėriui įveikti blogį, apsaugoti žmoniją nuo didelės nelaimės.

Psichozės epizodo metu išgyvenu minčių antplūdį, jos būna religinio turinio. Kaip filme „Nuostabus protas“ šifruoju slaptus kodus, kuriu universalią kalbą, įprasti buitiniai dalykai – skaičiai, raidės, spalvos, produktų etiketės, animaciniai filmukai ir televizijos laidos ima atrodyti kaip simboliai. Ypač giliai išgyvenu muziką. Atsiranda iliuzija, kad mane filmuoja, jog stebi mokslininkai, kad nuo mano elgesio priklauso ne tik žmonijos, bet ir visatos ateitis. Tampu savotišku mažuoju dievu, kuris tarsi iš nieko kuria pasaulį.

Aš tarsi pasineriu į anapusinį pasaulį, kuriame kova tarp gėrio ir blogio dar intensyvesnė nei šiapus. Atrodo, kad Dievas asmeniškai siunčia ženklus prašydamas pagalbos, nes didelis blogis kėsinasi Jį sunaikinti. Ir visa tai vyksta dėl to, jog Dievas suteikė žmogui laisvą valią rinktis tarp gėrio ir blogio, dėl to, kad vieni angelai pasirinko tarnauti gėriui, kiti – blogiui. Tobulėjant gėriui, tobulėja ir blogis, ir tik nuo tavo veiksmų priklauso, kas laimės tą sudėtingą kovą.

Tuo metu nesugebu kritiškai vertinti, kad aš sergu. Taip įsijaučiu į vaidmenį, kad artimieji kreipiasi į medikus ir tenka atsidurti ligoninėje.

Grįžimas į realųjį pasaulį – sunkiausias dalykas

Keletą kartų bandžiau išgyventi be vaistų, bet ilgiau nei dvejus metus ištempti nepavyko, ištikdavo psichozė. Turiu pasakyti, jog pati psichozė baisesnė yra artimiesiems nei pačiam ligoniui. Ligoniui sunkiausias grįžimo į realybę etapas, kai pradedi kritiškai vertinti save, o mintys ir poelgiai, kurie sergant atrodė prasmingi, pasirodo tebuvę ligos simptomai.

Deja, bet išėjęs iš ligoninės negali sakyti, kad esi pasveikęs. Psichiniai dalykai yra tęstiniai. Negali atsiriboti nuo patirtų emocijų, aplankiusių minčių, dvasinių patirčių. Turi atmintį ir lieki su visais tais išgyvenimais, su savo liga, baimėm, nerimu.

Gydytojų paskirti vaistai veikia subtilius dalykus – mintis, emocijas. Be to, jie turi šalutinį poveikį, todėl sunku rasti optimalią dozę, kuri ir apsaugotų nuo psichozės, ir netrukdytų funkcionuoti kaip žmogui, neužslopintų. Per didelis vaistų kiekis veda depresijos, apatijos link, tuomet lieki be ugnies, gyvenimo džiaugsmo. Tai yra problema – kaip atrasti optimalų modelį, kaip išsilaikyti visuomenėje ir taip pat neiškristi į tą kitą pasaulį.

Psichiatrai nesigilina, jie tiesiog išrašo vaistų. Jei jautiesi blogai – išrašo antidepresantų ar padidina jų dozę. Iš psichiatrų pagalbos negali sulaukti, jie vaistus išrašinėja mechaniškai. O viskas priklauso nuo tavęs paties, kaip pats sugebėsi gyvenimą tvarkytis.

Ligoninėje negyveni, ten atvažiuoji kritiškiausiu momentu, o išėjęs turi pats gyvenimą sudėlioti į vėžes, atkurti pašlijusius asmeninius santykius, kažkokiu būdu grįžti į darbo rinką. Už tave to nepadarys nei artimieji, nei socialiniai darbuotojai, nei psichiatrai. Viskas tavo rankose. Kaip sugebėsi tvarkytis, tiek ir turėsi. Sutrikimas – didelis išbandymas ir man pačiai, ir artimiesiems. Atrodo, nebūtų jo, gyvenimas būtų tobulas.

Šiuo metu išgyvenu ne patį geriausią gyvenimo etapą. Po motinystės atostogų ištiko psichozės epizodas, vėliau sekė depresija, todėl nesugebėjau grįžti į ankstesnę darbo vietą. Dar ir dabar jaučiu, kad iki geros savijautos kažko trūksta, atsirado savęs nuvertinimas, gyvenimas atrodo per daug sudėtingas, pilnas nesėkmių, ligų, pavojų, kurie ištinka jeigu ne tave, tai tavo artimuosius. Baiminuosi ir dėl vaikų ateities, bijau, kad jų likimas nebūtų toks sudėtingas kaip mano.

Seniai dirbau, seniai studijavau... Nedarbas slegia. Atrodo, iškritau iš darbo rinkos ir nebematau kelio atgal. Norisi save realizuot, bet nežinau kaip. Dabar esu ieškojimų kely. Neseniai nuėjau savanoriauti, norėdama padėti ir sau, ir kitiems.

Darbdaviams geriau nežinoti

Patarčiau kuo mažiau pasakoti aplinkiniam apie savo sutrikimą. Kodėl? Parodai, kad esi silpnas. O kam reikia silpnų darbuotojų? Visi reikalauja, kad būtum geros formos. Juk darbo pokalbyje klausia ir apie tai, kiek turi vaikų, kas juos slaugys, kai susirgs.

Žmonės pirmiausia mąsto stereotipais. Sužinoję apie tavo sutrikimą darbdaviai pirmiausia pagalvos: ką ji čia dirbs, tiktai pridarys bėdų, geriau tegul sėdi namie ir nesirodo. Darbdaviams mažiausiai reikia apie tai žinoti. O artimiausi draugai yra matę mano būsenas, lankę ligoninėje, todėl jiems sakyti ir nereikia. Su draugais nėra sunkumų, su jais gali tiesiog išsikalbėti. Jie tave priimą tokią, kokia esi. Jie supranta ir nesišalina dėl to, kad sergi.

Pavojingi visuomenei ar sau?

Nors pati teigiu, kad geriau nesakyti, jog esi psichikos ligonis, bet jaučiu ir pareigą kalbėti kaip žmogus, turintis sutrikimą, kad aplinkiniai daugiau žinotų apie šias ligas, turėtų mažiau mitų, nelaikytų mūsų monstrais.

Psichikos sutrikimas ir psichinė sveikata – labai subtilūs, paslaptingi dalykai, už kiekvienos ligos slypi atskira istorija, drama. Dažniausiai žmonės suserga po skaudžių išgyvenimų, nuo kurių nesame apsaugotas nė vienas – vieni sunkių patirčių turėjo dar vaikystėje, kiti suserga po netekčių, skyrybų. Daugelis iš mūsų gal išsiskiria tik savo jautrumu, pažeidžiamumu, o būdami jautrūs mažiausiai norime pakenkti kitiems.

Žmogus yra sudėtingas, o psichikos sutrikimas daro mus dar sudėtingesnius. Lengvai nuspėjamas gali būti tik gyvūno elgesys. Žmogaus elgesį numatyti sunku, bet argi dėl to turėtume atsiskirti vienas nuo kito, apsitverti tvorom ir visiškai nebendrauti? Norėtųsi parodyt, kad psichinių sutrikimų turintys žmonės yra patyrę daug kančios, bet jie nenori pakenkti. Juk tai, kad pats kenti, nereiškia, jog nori pakenkti kitam.

Patarimas – nebijoti kreiptis pagalbos

Turėdama patirties kaip psichikos sveikatos paslaugų vartotoja norėčiau paskatinti žmones nebijoti ieškoti pagalbos, jei jaučiate, kad „važiuoja stogas“, kreiptis į specialistus. Personalas tokiose įstaigose malonus, rūpestingas, labai padeda ir bendravimas su likimo bičiuliais, kurie ypač atjaučia ir palaiko vienas kitą.

Ypač Vilniaus Vasaros ligoninė man paliko teigiamą įspūdį. Čia labai išvystyta užimtumo terapija, galima lankyti sporto, muzikos, keramikos ir kitus užsiėmimus. Į ligonius žiūrima ne kaip į bepročius, o kaip į sugebančius atsakyti už save. Gydytojai išleidžia namo savaitgaliui ar šventėms, jei mato, kad esi geros būklės. Žinoma, ligoninėje, kaip ir apskritai gyvenime, pasitaiko ir agresyvių, piktų žmonių, bet jeigu tu gražiai elgiesi su aplinkiniais, jie irgi su tavimi taip elgiasi.

 

Parengė VšĮ "Psichikos sveikatos perspektyvos" praktikantė Aistė Svirskytė