Naujienos

Europos Žmogaus Teisių Teismas – potencialus asmens kelias į teisingumą, skatinantis ir sistemines reformas

Žmogaus teisės (toliau - ŽT) – tai universalios teisės, gyvenimiškos vertybės, kurios be jokių išimčių priklauso kiekvienam iš mūsų, nesvarbu, kur ar kaip mes gyvename, kokio esame būdo, kokia mūsų socialinė padėtis ar kokia teisinė sistema vyrauja valstybėje. Šios teisės – tai laisvė, imunitetas ir privilegija asmeniui, galimybė realizuoti save bei būti pilnaverte visuomenės dalimi. Dar netolimoje praeityje Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė, jog valstybė neturi jokių teisių į asmeninį žmogaus gyvenimą, o vienintelis moralinis valdžios tikslas yra individualių asmenų teisių apsauga. Tokiu požiūriu vadovaujasi ir Europos Sąjunga bei kiekviena atskira jos valstybė, stengdamasi užtikrinti kuo efektyvesnę ŽT apsaugą.

Sisteminius ŽT pažeidimus skirtingose valstybėse nagrinėja Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT). Šis teismas – tai galimybė apginti individo teises, tuo pačiu suteikiant realią viltį pasiekti teisingumą ir kitiems asmenims, kurių teisės potencialiai yra ar galėtų būti pažeidžiamos toje pačioje srityje. EŽTT valstybei pateikiamos išvados bei rekomendacijos yra svarus precedentas, kuriuo remiantis galima inicijuoti sisteminius pokyčius bei siekti, jog visi valstybės piliečiai jaustųsi saugūs bei galėtų neapribotai realizuoti savo pagrindines teises ir laisves. ŽT apsauga nuo valstybės veiksmų taip pat išlieka svarbiu uždaviniu ir yra akivaizdu, jog tai yra būtent ta sritis, kurioje tarptautinė teisė pastaruoju metu sparčiai aktyvėja ir tobulėja.

Viena iš visuomenės grupių, kuriai dažnai reikalinga žmogaus teisių apsauga, yra asmenys, turintys psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią. Šie sutrikimai gali būti įgimti (intelekto sutrikimai ar proto negalia) arba gali atsirasti dėl įvairių sveikatos, aplinkos, socialinių bei psichologinių veiksnių (psichosocialinė negalia), pavyzdžiui, asmenys patiria depresiją, nerimo sindromą, šizofreniją, psichozės epizodus ir kt. Dar prieš 200 metų tokias patirtis išgyvenantys žmonės buvo „gydomi“ nehumaniškais būdais, tačiau dabar, ši visuomenės grupė vis labiau integruojama į socialinį visuomenės gyvenimą, jiems padedama visapusiškai realizuoti save, prisitaikyti prie gyvenimo bendruomenėje. Paraleliai vyksta ir visuomenės švietimas, jog stigma ir baimė, jaučiama asmenims, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, yra nepagrįsta, bevertė ir visokeriopai žalinga. Remiantis Lietuvoje vykdytų apklausų rezultatais, psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią turintys žmonės yra labiausiai diskriminuojama visuomenės grupė, o daugelis šalies gyventojų nenorėtų nei dirbti, nei gyventi greta asmenų, turinčių psichosocialinę ar proto negalią. Neigiamas visuomenės požiūris dažnai kyla dėl neteisingo ar neišsamaus supratimo apie tai, kas yra psichikos sveikata, neretai žiniasklaidos formuojamo gąsdinančio ar neigiamą atspalvį turinčio paveikslo bei dėl valstybės istorinės praeities, ideologinio bei kultūrinio paveldo.

Dažnai psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią turintys asmenys yra engiami ir globos institucijų ar net kompetentingų specialistų. Dažnai yra pamirštamos esminės ir visiems priklausančios ŽT, rodos, paprasti ir savaime suprantami dalykai, kurių visi mes tikimės savo kasdieniame gyvenime – pagarbos vienas kitam, individualumo nevaržymo ir neteisimo, laisvės išreikšti savo kūrybiškumą ir kitaip realizuoti save, aplinkinių palaikymo ir supratimo. Sveikatos sutrikimai, negalia ar liga neturi ir negali būti traktuojami priežastimi pagrindinėms asmens teisėms ar laisvėms atimti, bei tai nėra pretekstas žmonių engimui, atskyrimui ar ignoravimui. Todėl ypatingai svarbu, jog nukentėję asmenys turėtų realią teisę ir galimybę kreiptis tokios pagalbos, kuri būtų jiems suteikta efektyviai ir užtikrintai. Kreipimasis į EŽTT yra viena iš tokių galimybių, turinčių ir pridėtinę vertę dėl išvadų ir rekomendacijų svorio ir įtakos ateities bylų nagrinėjimui, praktikos gerinimui ar trūkumų turinčių sistemų reformavimui. VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ 2014 m. parengė EŽTT strateginių bylų, kuriose pareiškimai susiję su teisinio veiksnumo, institucinės globos, priverstinės hospitalicazijos, konvencijos taikymo vaikams bei proceso taisyklių pažeidimų klausimais, apibendrinimą.

Vienas iš gyvenimiškų tokių ŽT pažeidimų ir EŽTT suteiktų rekomendacijų pavyzdžių - EŽTT byla „D.D. prieš Lietuvą“. Lietuvos pilietė D.D., kuri šioje byloje yra pareiškėja, iniciavus įtėviui 2000 m. teismo buvo pripažinta neveiksnia, o 2004 m. buvo priverstinai apgyvendinta uždaro tipo socialinės globos institucijoje. Pareiškėja net nebuvo kviesta į teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl jos pačios likimo ir teisinio globėjo paskyrimo. Vėliau, nagrinėjant globėjo keitimo klausimą teisme, pareiškėjos dalyvavimas buvo užtikrintas, tačiau tąkart jos interesus atstovavo jos globėjo advokatas. EŽTT sprendime nurodė, kad dėl priešingų D.D. ir jos globėjo interesų, globėjo teisinis atstovas negalėjo tinkamai atlikti ir D.D. advokato vaidmens ir teisingo teismo principas reikalavo, kad D.D. būtų užtikrintas atskiras asmeninis teisinis atstovas.

EŽTT sprendimu 2012 m. buvo konstatuota, kad priverstinis D.D. apgyvendinimas socialinės globos namuose prilygsta jos laisvės atėmimui – šių namų administracija turėjo visišką kontrolę D.D. atžvilgiu dėl jos gydymo, globos, gyvenimo ir judėjimo laisvės. Be to, nors D.D. ir neturėjo teisinio veiksnumo, tačiau ji faktiškai suvokė, kad buvo apgyvendinta socialinės globos namuose priverstinai ir nesutiko juose toliau gyventi. EŽTT sprendimas konstatavo, kad psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią turinčių asmenų teisių užtikrinimo sistema Lietuvoje turi rimtų teisinio reguliavimo ir praktinio nuostatų įgyvendinimo trūkumų, taigi yra reikalinga šios sistemos reforma.

2012 m. teismo sprendimu D.D. buvo pripažinta veiksnia, bei šiuo metu gyvena nebe globos namuose, o bendruomenėje, padedama savo artimos draugės. Kadangi Lietuvoje nėra išvystyto socialinės bei sveikatos apsaugos paslaugų tinklo bendruomenėje, D.D. yra priklausoma nuo pagalbos suteikiamos jai artimiausioje, neformalioje aplinkoje. Deja, D.D. neturi konkretaus specialisto, kuris reguliariai lankytųsi jos namuose, prisiimtų atsakomybę už jos atvejo vadybą, stebėtų sveikatos būklę, padėtų susirasti darbą ir išsilaikyti darbo vietoje. Taip pat padėtų vystyti socialinius ir buitinius įgūdžius, kas užtikrintų geresnę D.D. gyvenimo kokybę, ir padėtų jai tapti labiau savarankiška ar pilnavertiškai dalyvauti visuomenės veiklose. Tokių paslaugų vystymas Lietuvoje yra itin reikalingas ir svarbus kitas žingsnis gerinant egzistuojančias socialinės bei sveikatos apsaugos sistemas.

Šis pavyzdys taip pat iliustruoja ir EŽTT nuomonę dėl ydingos neveiksnumo instituto nustatymo ir reguliavimo praktikos mūsų šalyje. Tai yra ypač aktualu socialinės globos namuose, kur gyvena apie 20-30 proc. neveiksniais pripažintų asmenų. Nemažos dalies šių žmonių situacija turėtų būti peržiūrėta ir jų veiksnumas turėtų būti atstatytas teismo. Iš dalies tuo užsiima patys globos namai, tačiau nepaisant šios pažangios praktikos, veiksnumo atstatymą ne visuomet seka kitas etapas – žmogaus sugrąžinimas į visuomenę.

Šiais metais buvo priimtos susijusios Lietuvos teisės aktų pataisos ir tai buvo svarbus pirmasis žingsnis, tačiau teisinė galimybė pripažinti asmenį neveiksniu vienoje ar daugiau gyvenimo sričių vis dar išlieka. Taigi, dar kartą daroma išvada, kad būtina ir toliau reformuoti Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą neveiksnumo institutą, numatant taip pat ir priemones kaip bus atkuriamas teisingumas asmenims, kurių atžvilgiu neveiksnumo institutu buvo piktnaudžiaujama, pavyzdžiui, globėjų sprendimu juos apgyvendinant stacionariose globos įstaigose.

 

EEA_Grants___JPG__196_x_196_.jpg