Naujienos

Auksinė taisyklė, psichiatrija ir gydymas atsisakant vaistų už Šiaurės poliarinio rato

 

Neįprastas akiai vaizdas per psichiatrijos ligoninės skyriaus langus: storu sniego sluoksniu nukloti miškai ir pavienių namų stogai kalnų šlaituose ir fiordo slėniuose. Šiapus langų – šilta ir jauku. Prie vieno didelio stalo ramiai pietauja ir šnekučiuojasi keliolika žmonių. Nepažinodama kiekvieno asmeniškai – negalėtum atskirti, kurie iš jų skyriuje besigydantys žmonės, o kurie čia dirbantys specialistai (o ir baltų chalatų visoje ligoninėje jau seniai niekas nedėvi).

karile.jpg Karilė Levickaitė, Daliaus Naginevičiaus nuotr.

Kažkas pastebi du malūnsparnius, sukančius ratus virš sniegynų anapus fiordo – matyt, kažko ieško – paaiškina. Nuolat įvyksta įvairių nutikimų su turistais, atvykusiais 350 km už poliarinio rato pasigrožėti šiaurės pašvaiste, pasigalynėti su atšiauria gamta ir išbandyti jėgas kalnuose.

Keli žmonės pakilę nuo stalo suokalbiškai nusišypso ir, retoriškai pakvietę kartu išsimaudyti fiorde, iškeliauja pro duris, kurių kitoje pusėje užrašas nurodo: „Medikamentfritt behandlingstilbud“ (gydymas atsisakant vaistų). Taip ir lieka paslaptimi, ar tokia jų įprasta popietinė veikla, ar juokas buvo skirtas viešnioms iš Lietuvos. Kažkodėl įtariu, kad tai nebuvo juokas.

Bendrai Åsgård psichiatrijos ligoninės Tromsø mieste niekaip negalėtum pavadinti modernia psichikos sveikatos įstaiga dėl institucinei kultūrai būdingos architektūros: ilgais koridoriais sujungti, dar septyniasdešimtaisiais iškilę pastatai visai nepanašūs į nedidelius modernius psichikos sveikatos paslaugų centrus ar psichiatrijos skyrius bendroje ligoninėje.

Tačiau Norvegijos Finnmark regiono gyventojai čia gali gauti įvairių modernių ambulatorinių psichikos sveikatos paslaugų, atrasti konsultacijų šeimoms centrą, kreiptis į pagalbos liniją ir iškviesti į psichikos sveikatos krizes bendruomenėje reaguojančią mobilią komandą. Įvairiose ligoninės stacionariuose skyriuose yra 110 lovų, tarp jų ir paslaugų vartotojų kontroliuojamos lovos. Šios „lovos“ skirtos norintiems atvykti ir gauti savaitę trunkančias paslaugas be jokio siuntimo ir psichikos sveikatosspecialisto medicininio įvertinimo.

tromso.jpg Åsgård psichiatrijos ligoninė, Ugnės Grigaitės nuotr.

Čia prieš trejus metus įkurdintas ir mūsų lankomas šešių lovų skyrius, kuriame siūlomas gydymas atsisakant vaistų. Skyriuje dirba 22 specialistai, iš kurių vienas psichiatras ir vienas psichologas, o skyriui vadovauja slaugytoja Merete Astrup. Į skyrių gali patekti asmenys, atsisakę arba siekiantys atsisakyti neuroleptikų – antipsichotinį poveikį turinčių psichotropinių vaistų. Tiesa, tik atlikus įvertinimą, kuriuo yra nustatoma, kad asmuo yra pajėgus suvokti savo veiksmus ir priimti sprendimus. Toks vertinimas atliekamas ne skyriuje, o prieš čia patenkant.

Atvykusių žmonių klausiama „Kas tau sunku?“, o ne „Kas su tavimi negerai?“ Darbuotojai nenaudoja jokių suvaržymų, viskas vyksta laisva valia, nėra jokio spaudimo priimant sprendimus. Stebėtinai daug laiko žmonės praleidžia kalbėdami, bendraudami, klausydami, reflektuodami apie neviltį, vienatvę, sunkiai pakeliamą dvasinį skausmą, mintis apie savižudybę. Viena čia ne pirmą kartą būnanti mergina papasakojo, kad jai neuroleptikai buvo lyg dangtis virš emocijų ir jausmų. Ant to dangčio ji gyvenusi ir bendravusi su aplinkiniais – taip buvę visiems patogiau, bet ne jai. Šiame skyriuje mergina teigia galinti dalintis vis drąsiau ir daugiau išbūti ir išjausti save, atrasti šių jausmų ištakas, suprasti savo patirtas psichologines traumas.

Skyriuje remiamasi Suomijos psichiatro Jaakko Seikkula išvystyto Atviro dialogo praktika bei šioje ligoninėje daugelį metų dirbusio norvegų psichiatro Tom Andersen sukurta Reflektyvios komandos praktika. Tai humanistine, sisteminės šeimos terapija grįstos praktikos, kur svarbiausia yra klausymas, pokalbis, žmogaus lydėjimas jo asmeniniame procese. Dirbama ne tik su pačiu sunkumus patiriančiuoju, bet ir įtraukiant jo artimuosius, kitus svarbius asmenis. Didelę dalį darbo sudaro tinklaveika su įvairiais specialistais, įstaigomis, siekiant padėti žmogui susikurti paramos ryšius ir gauti pagalbą grįžus namo. Beje, psichiatrinės diagnozės šiame skyriuje netikslinamos ir nesureikšminamos.

Unikalaus skyriaus įkūrėjas psichiatras Magnus Hald pastebi, kad tokia paslauga yra vienintelė ne tik Norvegijoje, bet ir pasaulyje. Atsižvelgus į penkių susivienijusių psichikos sveikatos paslaugų vartotojų organizacijų prašymą, Norvegijos Karalystės sveikatos apsaugos ministras Bent Høie 2015 metais įpareigojo visuose keturiuose Norvegijos regionuose, bendradarbiaujant su paslaugų vartotojų organizacijomis, sukurti galimybę žmonėms pasirinkti gydymą atsisakant vaistų.

Kituose trijuose Norvegijos regionuose buvo sukurtos programos atsisakant antidepresantų ar raminamųjų (bet ne neuroleptikų) ir nesudaryta galimybės programoje dalyvauti pakartotinai. O čia net pusė žmonių atvyksta ne pirmą kartą. Įprastoje psichiatrijos praktikoje 50% pakartotinės hospitalizacijos atvejų būtų vertinama kaip gydymo nesėkmė. Grįžimą į skyrių Magnus Hald vertina puikiai – žmogui jo atsistatymo kelyje prireikė intensyvesnės paramos, pagalbos ir jis/ji žino, kur tokią pagalbą rasti.

Paslaugos pavadinimas „gydymas atsisakant vaistų“ daugeliui psichikos sveikatos specialistų sukelia mažų mažiausiai abejonę, o dar dažniau – pasipiktinimą. 2019 metais grupė Norvegijos psichiatrų atliko 23 praktikuojančių psichiatrų apklausą ir paskelbė išvadas, kad gydymas atsisakant vaistų, anot jų, yra mokslo žiniomis nepagrįstas. Tikima, kad tokia programa atsirado dėl nedidelės grupės paslaugų vartotojų ir jų rėmėjų nepasitenkinimo. Baiminamasi, kad tokia galimybė neigiamai paveiks vartotojų pasirinkimus laikytis medikamentinio gydymo, esant aktyviems psichozės simptomams. Nepaisant vyriausybės nurodymų, apklausti psichiatrai sakosi išlaiką profesionalumą ir priešinasi mokslu nepagrįstai ideologijai.

2017 metais Pasaulio psichiatrų asociacijos Lancet komisija paskelbė kelių dešimčių iškilių pasaulio psichikos sveikatos ekspertų analizę, skirtą XXI amžiaus psichiatrijos perspektyvoms ir iššūkiams aptarti. Terapinis ryšys tarp kliento ir psichiatro apibūdinamas kaip svarbiausias gydymo aspektas, todėl psichiatrams svarbu tobulinti reikiamus bendravimo įgūdžius ir keisti kultūrinį sąmoningumą. Psichiatrų bendruomenė kviečiama bendradarbiauti su pagrindinėmis suinteresuotosiomis šalimis, įskaitant politikos formuotojus ir paslaugas gaunančius asmenis, planuojant ir teikiant geriausias įmanomas paslaugas. Psichiatrijos ir visuomenės susitarimas turi būti reguliariai peržiūrimas, įstatymai turėtų būti reformuoti, remiantis įrodymais pagrįstais duomenimis ir žmogaus teisėmis.

Akivaizdu, kad psichiatrija ir psichikos sveikatos politika bei praktika pasaulyje tampa ideologinių kovų lauku, kuriame biologiniai, psichologiniai, socialiniai ir žmogaus teisių aspektai yra poliarizuojami, priešpastatomi vienas kitam, nors tokioje sudėtingoje ir itin individualizuotoje srityje, kaip psichikos sveikata, visi šie svarbūs aspektai gali ir turi surasti balansą, nedemoralizuojant nė vieno iš jų. Kol kas iki balanso yra labai toli, kai pasaulyje yra tik šešios gydymo vietos psichozines būsenas patiriantiems asmenims, nusprendusiems nevartoti neuroleptikų.

Bene didžiausią įspūdį paliko Magnus Hald pasakojimas apie ilgą kelią iki tų šešių lovų atsiradimo Åsgård psichiatrijos ligoninėje ir ministerijos politinę valią. Norvegijos asmens sveikatos paslaugų teikėjai gauna direktyvas iš Sveikatos apsaugos ministerijos, kuriose nurodytos pagrindinės kryptys, vystant paslaugas. Dvi pagrindinės ministerijos „žinutės“ pastaraisiais metais yra „Žmogaus sveikatos paslaugų sistema“ ir „Auksinė taisyklė.“ Pripratusiai prie ilgų stalčiuose nugulusių strategijų, planų ir programų, detalių tvarkų ir ministrų įsakymų, man tokia politinė darbotvarkė nuskambėjo gana netipiškai.

Pirmoji žinutė reiškia, kad vystant sveikatos paslaugas turi būti klausiama paslaugų gavėjų, kaip jie organizuotų sveikatos paslaugas ir rimtai į tai atsižvelgiama. „Auksinė taisyklė“ nuo XVIII a. aptinkama įvairiose religijose. Krikščionybė: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“ Judaizmas: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk.“ Budizmas: „Nežeisk kitų, kad pats nebūtum sužeistais.“ Induizmas: „Tai yra svarbiausia pareiga: nedaryk kitiems to, kas tau sukelia skausmą.“ Todėl Norvegijos Karalystės Vyriausybė įpareigoja siekti didesnio kasmetinio augimo psichikos sveikatos ir priklausomybių srityse, lyginant su somatinės medicinos sritimis, kurias natūraliai augina technologinis vystymasis. Numatyti rodikliai: darbuotojų skaičiaus didėjimas, laiko trumpėjimas laukiant paslaugų, ambulatorinių paslaugų skaičiaus didėjimas ir ekonominis augimas.

Kultūriškai suprantamesnė man buvo 2010 metais priimta Nacionalinė prievartinių praktikų psichikos sveikatos srityje mažinimo strategija. Joje numatytas sistemingas alternatyvių paslaugų vystymas. Tarp jų ir gydymas atsisakant vaistų, mobilios komandos, paslaugų vartotojų kontroliuojamos lovos, individualūs planai, krizių planai ir kita.

Hipotetiškai paklausus Magnus ir Merete, kur jie pirmiausia investuotų gavę užtikrintą finansavimą, jie neišreiškė idėjų statyti kokio geresnio pastato, rašyti metodikų, ar įrenginėti e-sveikatos sistemų. Resursus investuotų vystyti mobilias paslaugas, paneigdami mitą, kad Norvegijoje finansavimo niekada netrūksta. Komandos kvalifikuotų specialistų galėtų dažniau ir ilgesniam laikui keliauti į klientų namus, jų įprastą aplinką. Ten padėtų sukurti reikalingą paramos ir pagalbos tinklą bei spręsti asmenines krizes. Juk svarbiausias atsistatymo kelias yra ne ligoninės skyriuje, o iš jo išėjus.

Vaikštinėjant nevalytais ir, ko gero, iš esmės žiemą nenuvalomais suplūktais Tromsø keliais, taigi, daugiausia žiūrint po kojomis, o ne į didingus kalnus ar blausų dangų, galvoje vis sukosi mintys, o gal labiau jausmas lydėjo, kad trūksta sniego Lietuvoje šiemet – neįprasta, keista, besniegė žiema. Turbūt yra sunku paleisti tai, prie ko per daugybę metų iš kartos į kartą taip priprasta ir imti drauge pietauti psichiatrijos ligoninės skyriaus darbuotojams ir klientams, atsižvelgti į žmogaus sprendimą nevartoti vaistų jam/jai suteikiant gydymą, priimti vertybinius, esminius politinius sprendimus suteikiant galimybę prisiimti lyderystę paslaugų teikėjams be šūsnies dokumentų ir šimtų tvarkų bei nurodymų.

Taigi, nepaprasta, bet svarbu yra diskutuoti apie žmogaus teisę atsisakyti gydymo, prievartines praktikas ir galimas alternatyvas, psichiatrinės diagnostikos ribas bei psichikos sveikatos paslaugų vartotojų dalyvavimą kuriant paslaugas ir „Auksinę taisyklę“ psichiatrijoje.

Už šią dvišalio bendradarbiavimo iniciatyvą ir galimybę aplankyti gydymo atsisakant vaistų skyriuje Åsgård psichiatrijos ligoninėje, Tromsø, esame dėkingi EEE finansinio mechanizmo Aktyvių piliečių fondui.

mazas.jpg